Aplinkos ministerija jau kelis metus žada didelius pokyčius stumbrams, tačiau tie pažadai nuolat keliasi į ateitį, o laisvieji stumbrai kol kas sulaukė tik gainiojimo ir kelių kulkų. Iš pradžių skelbti planai sugaudyti visus stumbrus pasirodė neįgyvendinami, tačiau iki šiol Aplinkos ministerijos atstovai tebekartoja, kokie stumbrai nesugyvenami ir kaip jie ne vietoje. Atrodo, kad visų pirma reikėtų didelių pokyčių požiūryje į šiuos gyvūnus, o taip pat mažiau dezinformacijos ir nutylėjimų.

Kaip stumbrai atsidūrė laisvėje

Viena iš atkakliai Aplinkos ministerijos atstovų skelbiamų žinių – stumbrai laisvėje atsidūrė netyčia. Yra dvi ministerijos skelbiamos versijos. Viena – 1981 m. stumbrai išlaužė aptvarus ir paspruko. Antra – 1981 m. stumbrai buvo paleisti į laisvę, kol vyko aptvarų rekonstrukcija, tačiau vėliau nepavyko jų visų sugaudyti ir vėl uždaryti. Abi versijos nutyli stumbrų reintrodukcijos Lietuvoje pradžią. Ir anų laikų straipsniai, ir visa mokslinė literatūra pasakoja, kad Pašilių stumbrynas 1969 metais buvo įsteigtas siekiant atkurti Lietuvoje laisvųjų stumbrų populiaciją. Todėl visi stumbryno gyvavimo pradžioje aptvare gimę ir paaugę stumbrai buvo paleidžiami į laisvę jau nuo 1973 metų. Tai buvo kryptinga ir suplanuota reintrodukcijos programa, džiugiai aprašyta to laikotarpio spaudoje. Tiesa, vėliau susidurta su sunkumais, kai stumbrai ėmė sirgti dėl netinkamų laikymo sąlygų stumbryne, o bandymas juos paleisti į laisvę Širvintų apylinkėse baigėsi nesėkme. Tačiau teiginiai, kad Lietuvoje nebuvo vykdoma stumbrų reintrodukcijos programa, visiškai prasilenkia su tikrove.

Gal tai ne stumbrai, o bizonai?

Dar įdomesnę versiją Aplinkos ministerija išdėstė Europos Komisijai. GAA „Baltijos vilkas“ yra pateikusi skundą Europos Komisijai dėl Lietuvos politikos stumbrų atžvilgiu. Į tai Aplinkos ministerijos atstovai Europos Komisijai paaiškino, kad į Lietuvą atvežti stumbrai yra kilę iš nežinomos hibridų bandos, kurioje stumbrai ir bizonai buvo laikomi kartu. Esą niekas nežino, ar tai yra stumbrai. Ši informacija prieštarauja net pačios Aplinkos ministerijos patvirtintam Stumbro apsaugos planui, kur įrašyta, kad 1969-1972 m. 10 belovežinės kilmės stumbrų į Pašilių stumbryno aptvarus buvo atvežta iš Rusijos centrinio stumbryno. Belovežinės kilmės stumbrais vadinami grynarūšiai žemumų porūšio stumbrai. Tokia pati informacija pateikiama visoje mokslinėje literatūroje ir niekam nėra paslaptis. Be to, kaip itin saugoma gyvūnų rūšis stumbrai turi Tarptautinę kilmės knygą, kurioje registruojami kiekvieno stumbro kilmės duomenys nuo pat rūšies atkūrimo darbų pradžios, jei tik šalys tokius duomenis pateikia. Šioje knygoje įrašyta, iš kur stumbrai buvo atvežti į Lietuvą, kiekvieno jų tėvai bei priklausymas grynarūšiams žemumų porūšio stumbrams.

Ko stumbrui reikia – miško ar pievos?

Aplinkos ministerijos atstovo Laimučio Budrio teigimu, kiekvienas gamtininkas pasakys, kad stumbras – miško gyvūnas. Bet ir tai netiesa. Prieš rūšies išnaikinimą laisvėje per Pirmąjį pasaulinį karą paskutiniai stumbrai slėpėsi Belovežo girioje, tačiau toks jų elgesys buvo nulemtas ilgamečio persekiojimo. Paskutiniai gyvūnai galėjo išlikti tik gūdžiausioje miško tankmėje. Tačiau atkuriant stumbrų populiacijas buvo įsitikinta, kad pieva jiems reikalinga maitintis, o miškas slėptis. Kaip stambiam žolėdžiui stumbrui reikalingi atviri plotai ganytis. Tai turi būti vertinama parenkant teritorijas, kuriose norima paleisti stumbrus į laisvę. Į tai buvo atsižvelgta ir parenkant Vidurio Lietuvą su jos derlingomis pievomis ir lapuočių miškais stumbrų reintrodukcijai 1969 metais. Tačiau dabar Aplinkos ministerija nutarė, kad stumbrams tinkamiausi sausi Dzūkijos pušynai. Ar stumbrams įmanoma tuose miškuose išgyventi, Aplinkos ministerija nesidomi.

Neigdama, kad stumbrai buvo sąmoningai grąžinti į mūsų krašto gamtą, Aplinkos ministerija kratosi atsakomybės saugoti stumbrų populiaciją Vidurio Lietuvoje. Skleisdama dezinformaciją, ministerija nuvertina mūsų šalyje esančius gyvūnus kaip neaiškius hibridus, kurių nereikia saugoti pagal Europos Sąjungos teisės aktus. Tačiau tuo pačiu metu ji prašo Europos Sąjungos paramos aptvarų statymo projektams, vadindama tai stumbrų apsauga. Iš tiesų, stumbrų populiacija reikėtų rūpintis ir ieškoti būdų mažinti konfliktą su ūkininkais. Dalies gyvūnų perkėlimas į naujas rūpestingai parinktas teritorijas gali būti vienas iš sprendimų. Jeigu tai būtų daroma atsakingai, su žinia, kad stumbrų vieta yra laisvėje, ir siekiant nebūtinai pačių didžiausių, bet stumbrams geriausių pokyčių.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Ką apie stumbrus meluoja Aplinkos ministerija? appeared first on Baltijos vilkas.

Balandžio 9 – tą, šiek tiek apniukusią dieną, vykstame su pavasariu sveikinti ąžuolų gojų. Šis miškas kitoks, nei esam įpratę, nes didžiojoj daly ne eglės, pušys, bet ąžuolai ištįsę auga. Miškas apretintas, kaip Šarūnas, sakė – didžiųjų ąžuolų, kurie taip puošė šią vietą – nelikę nė kvapo. Spėjo „išvokti“, nuo akių paslėpti, kol suirutės šalį krėtė.

Susirinkę šalia ąžuolo seno, iki jo viso labo 200 metrų kelio, dėliojamės daiktus, matuojamės batus guminius, nes jų prireiks, kuomet į miško gilumą kelsimės. Apie 11:00 valandą pradedame dienos kelią. Miškas drėgnokas, šalia vilkraisčio balos, kur ne taip jau seniai vilkiokai ganės. O dabar tik bebrai užtvankas tveria, ruošdami gandrams, gervėms, kitiems sparnuočiams puotos stalą. Visi turbūt mena, kuomet pavasario pradžioj saulėtų dienų gerokai gavom. Tad, per tą trumpą šilumą miško paklotė spėjo žibučių, plukių, plaučių, blužnučių kilimą pakloti. Visą tą margumyną regėdami kojas kilnojom, kol galiausiai Rudėjos upelė kelią pastojo. Mūsų daug, tad pulkais sustoję Dūno upelės dainas sutartinai dainuojam. Išgirdo upelė mūsų prašymą dorą ir leido gerokai sutrumpinti kelią, nes tektų užmirkusiu mišku klampoti ir nežinia kada į kitą pusę persikabaroti.

Šioje upelės pusėj kertinė miško buveinė įsteigta gyvuoja. Juokų dėlei sustartinai mintys kilo, kad prieš paskelbdami tokias buveines – jas iškerta… Šioje dalyje keliolika medžių nuo vėtrų nuvirtę, juk nėra brolių į kuriuos galėjai atsiremti. Tačiau nuvirtę medžiai – ne šiukšle, bet kitokia vertybe virsta. Gamtos įvairovė darniai su tuo susitvarko, jei stovėdamas žaliuoti negali, tuomet prisiglaudus prie žemės – tave kiti augalai žaliuojančiu pavers. Tai ne plastikinis gaminys, kuris ilgą laiką begulėdamas tai sugniųžta, tai vėl pučiasi, norėdamas amžinai plastikiniu likti…  Šalia eglės, kurios viršūnę vėtra nulaužė, suopis lizdą suaudė. Lizdas šiemet netvarkytas, galbūt toks išliks iki kitų metų.

Ąžuolų grožiu atsistebėti sunku. Akys kamienu, dangum vis kyla ir leidžiasi. Diena įpūsėjo, o akys stebėdamos ąžuolų alėjas palaipsniui apsunko ir poilsio ieškoti ėmė. Artėjame prie vandens, šalia kurio apsamanoję, kone ratu stambūs medžiai sustoję. Kojos pačios prie šios vietos artėja, ramiai susilenkia, atsisėda. Traukiame užkandį, arbatą šiltą, kad kūnas ir mintys nuo tiek regėjimų aprimtų…

Kanklių stygomis orą virpinant – atsiveria dar didesnė miško vertybė. Gyva paukščių kalba ausyse ryškiau suskambėjo, vėjo šukuojamos šakos kone prie pat ausų priartėjo. Dainų nemažai popieriaus lapuose likę, tad pamėginame sutartinių skambesį miškui palikti. Išlėto, magiškas ratas suktis pradėjo, susiliejant su visa būtimi, su pavasario vėjais.

Oras drėgnokas, tad vėl žigiuoti imam, juk norisi kitas vietas pamatyti. Artėjame prie papelkio, kuriame dar gražaus gamtos gyvenimo pamatyti turėtume. Keliukas vingiuodamas į kirtavietę atveda. Apačioje jos – šlapynė telkšo, kuri gerokai apsausėjusi, nes vanduo nuleistas. Iki tol po vandeniu šaknys gulėję, dienos šviesoje džiūti pradėjo. O bebrai šioje vietoje gražiai įsikūrę! Užtvankos stebina savo tvirtumu, sulaikyto vandenio tūriu. O sukrauto namo didumas daug ką mačiusius verčia arčiau prieiti, bent akimirkai žvilgterti… Užtvankų daugėja, medžiai praretėja, tai vėl sutankėja. Kol galiausiai po 5 val. pasivaikščiojimo prie automobilių priartėjame. Kai kurie iš mūsų jau vykti namo planuoja. Tad nekantraudami prie didžiojo Gojaus ąžuolo žingsiuojame. Dviem kamienais išsišakojęs, perkūno žaibą atlaikęs, kuo tvirčiausiai stovi. Taip malonu nugarą prie jo tvirtybės priglausti. Atsidėkodami šiam ąžuolui, miškui už laiką skirtą – skambią giesmę darniai užtraukiam ir žodžius šalia esančius maloniai skaitom: “Žaliojoj užuovėjoj milžino ąžuolo seno slėpės žmonės nuo priešo ir šventą ugnį kūreno”.

Keliolika mūsų į namus išvyko, o su likusiais link sodybos velykiniam pasisupimui, ant ugnies virtos košės pagardauti vykstam…

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Dovilė Selickaitė, Giedrė Aleksandravičiūtė, Ingrida Kazakevičiūtė, Tadas Petrikas:

The post Pėdsekystės dienoraštis: Gojaus miško ąžuolai appeared first on Baltijos vilkas.

Lietuvos daly šiaurinėj, kur Nemunėlis mus nuo brolių latvių skiria, stūgso giria didžioji. Slaptingas josios vardas ausyse vis skamba… Galvoja tūlas sau žmogus, tikriausiai reikšmė su kirtimu susijus. Biržai = biržė – miško ruožas, plotas iškirsti, sunaikinti, nusakinti paskirtas (lkž.)… Žinoma, kuomet šiais tarpsniais tiek naikinimo aplinkui vyksta, pavadinimas ganėtinai dėsningas tampa. Tačiau seniau, amžinatvės jauseną žmogus savo minty turėjo,  ką matė, tą į laiko juostą vietovardy įliejo.. O žodis „biržė“ kitų reikšmių išlaikiusi savy juk turi.  Žėk, viena jų – beržynas (lkž.). Ir kaip ramu širdy suskloja, kuomet įžengi į Biržų (Beržų) girioje esantį šių medžių genetinį draustinį. Šviesumos kupiname medyne, nugarą atrėmęs, ramumą įkvepi gelminį. Tarytum šios vietovės esmę pajauti, kuri per laikmetį netrumpą – suskaidyta, naikintina – iš Beržų liūliuojamos vietos į kvartalais suskirstytą sandėlį pavirto. Suskaupia širdy sunkumas žmogui, kurs nuvykęs į Likėnų sanatorijos parką, pamato senesnius medžius nei girioj stūgso… Ateis minčių, žodžių, straipsnių mums kitų, rodančių skaičius: kiek įvairovės šiam miške mes turim, bet juk neturim skaičių, kiek dėl tokios veiklos įvairovės mes netenkam…  Akimis mes turime regėti, vydėti, o ne vien tik stikliškai žiūrėti, bejausmiškai vykdyti tai, kas mums nuleidžiama iš pašalies. Kaip šiais laikais dar gali rastis toks dalykas, kaip privalomas medžių iškirtimo kiekis. Tikėkimės, tokie dalykai liausis ir taps atgyvena, kaip ir plyni kirtimai… Kaip antai, žmogaus minty įstrigęs žirgo atsidavimo savo draugui (ne šeimininkui, vergvaldžiui) elgesys. Jis iš paskutinių jėgų stengiasi padėti, nebegalėdamas – suklumpa, palikdamas atodūsius… Tik turėdamas ryšį su juo, žmogus pajaus, kuomet žirgas (miškas, vandenys, žemė) pilnas jėgų dosnumą duoda, o kuomet savo paskutiniąsias jėgas aukoja. Ir, kuomet suklups šie „žirgai“ vargu ar pavyks juos prikelti…

Sakyčiau, malonus likimo vingis praeity suvinguriavo, kuomet Beržų (Biržų) girioje apsilankyti teko. Užsimezgęs ryšys vilioja kasmet ją aplankyti. Džiugu, kad drauge su pėdsekystės kursus baigusiais pėdsekiais tame vyksme dalyvauti tenka. Apdainuoti liaudies dainose ir mumyse gyvenanti ryšį. Lyg suteikiant jėgų tam miškui, kuris randasis Lietuvos daly šiaurinėj…

Džiaugiuosi Biržų (Beržų) girioje esančiomis stovyklavietėmis, kurios miškininkų kruopščiai prižiūrimos, sutvarkomos. Bet tik kol ši giria oš, gyvuos, tol tos vietos išliks malonios lankytojams… Atsisveikinę su miško žaluma, padėkoję už prieglobstį, aplankėme Kirkilų ežerėlius, kurie pilni gyvasties. Karstinių įgriuvų parkelį. Smardonės šaltinį, kurio vanduo toks tyras, kad basomis perėjus, vos nustovėti ant kojų gali…

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Biržų (Beržų) giria 2017-05-27/28)

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Dalia Bieliūnaitė, Dovilė Selickaitė,  Tadas Petrikas:

The post Pėdsekystės dienoraštis: beržų giria appeared first on Baltijos vilkas.

GAA „Baltijos vilkas“ birželio 2 dieną dalyvavo Aplinkos ministerijos organizuotoje konferencijoje „Stumbrai Lietuvoje. Aktualijos ir sprendimai“, kurioje mūsų atstovė Gintarė Herasimenkienė skaitė pranešimą „Kam ir kur reikalingi stumbrai?“.  Džiaugiamės, kad buvome pakviesti ir galėjome pristatyti kiek kitokį požiūrį ir paraginti pripažinti, kad stumbrai yra Lietuvos turtas, o ne problema ir žala.

Iki šiol Aplinkos ministerijos pareigūnai vengė pateikti teisingas ir išsamiais žinias apie stumbrų populiacijos būklę bei priimamus sprendimus. Ši konferencija buvo bene pirmas kartas, kai susitiko įvairios interesų grupės: ūkininkai, medžiotojai, mokslininkai, elnių augintojai, nevyriausybininkai ir kiti. Sužinojome daug naujo, bet susirūpinimas dėl stumbrų ateities nesumažėjo, o gal net išaugo. Bet mes tikimės, kad ši konferencija yra mažas žingsnelis skaidrumo ir dialogo link.

Medžioklė – negi mes tik tiek tesugebam?

Stumbras yra rūšis, kuri vos išvengė išnykimo. Jų medžioklė turėtų būti diskutuojama tik po to, kai imtasi visų kitų priemonių ir aiškiai atsiklausta visos visuomenės nuomonės. Tačiau medžioklė kaip geriausias susidariusios situacijos (stumbrų populiacija auga ir ūkininkai patiria nuostolius) sprendimas vyravo konferencijoje. Lietuva vėl renkasi siaurą mąstymą ir linksta eiti lengviausiu keliu.

Mums nesuprantama, kodėl jau eilę metų žadama perkelti stumbrus į Dainavos girią, tačiau pirmiausia statomi nereikalingi aptvarai Telšių rajone, kur niekas net neketina stumbrų išleisti į laisvę. Kodėl iki šiol sakome, kad neturime tikslių duomenų apie populiaciją. Kodėl regione, kur gyvena stumbrai, nėra vystomas gamtinis turizmas. Faktas, kad iššvaistėme kelis brangius metus laiko ir daug pinigų neaišku kam, o konfliktas tik pagilėjo.

Konferencijos pabaigoje Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius intensyviai spaudė konferencijos auditoriją sutikti su medžiokle ir netgi ragino sutarti skaičių – 32 individai per metus. Šį skaičių norėtų įrašyti į naują Stumbro apsaugos plano versiją. Jei toks pats entuziazmas būtų ir ieškant kūrybingų sprendimų didinti stumbrų priimtinumą ar nustatyti tikrą populiacijos būklę, tai gal sprendimas pradėti medžioti ne taip kliūtų.

Aplinkos ministerijos tarnautojai tartum skatino atvirą diskusiją, tačiau iš tiesų alternatyvūs siūlymai priimti atžariai. Krekenavos regioninio parko direktorė siūlė svartyti galimybę perkelti stumbrus į Nevėžio slėnį, kur jie būtų reikalingi gamtai – besiganydami palaikytų atvirą kraštovaizdį. Tačiau tokiai idėjai buvo iš karto paprieštarauta ir ji atmesta. Į asociacijos „Baltijos vilkas“ pastabą, kad stumbrų perkėlimui į Dainavos girią reikėtų kviesti Lenkijos specialistus ir kryptingai burti tarptautinę profesionalų komandą, tebuvo replikuota, kad imkitės tai daryti patys ir dalyvaukite būsimame paslaugų pirkimo konkurse.

Pasiūlymai valstybės tarnautojams, jei jiems iš tiesų rūpi ne tik įteisinti medžioklę:

• Suorganizuokite profesionalią ir gerai moderuojamą diskusiją apie galimus sprendimus. Jei manote, kad tokia diskusija jau buvo, tai pateikite visuomenei svarstytas priemones bei argumentus, kodėl vienos priemonės atmestos, o kitos pasirinktos.
• Teikite savalaikę ir tikslią informaciją. Nemeluokite ir neskleiskite melagingos informacijos ir gandų.

Ar aptvaras yra tinkama vieta laisvėje gimusiam stumbrui?

Išgirdome naują svarstomą priemonę – gaudyti laisvuosius stumbrus ir juos duoti auginti į privačius aptvarus. Tokiuose aptvaruose daugiausia auginami elniai, pavyzdžiui, Antano Boso ūkyje. Gintarė Sabalininkienė surinko ir pristatė elnių augintojų nuomonę apie galimybę privačiuose aptvaruose auginti stumbrus. Šiuo metu elnių augintojams auginti stumbrus neapsimokėtų: trukdytų teisinės kliūtys įsigyti, iš laisvės atkeliavusiems stumbrams būtų sunku priprasti prie nelaisvės, o ir išlaikymas brangus. Negana to, neaišku, kaip iš stumbrų būtų galima gauti naudą, mat elniai auginami mėsai. Greičiausiai apsimokėtų, jei būtų sudarytos tinkamos sąlygos eksportuoti stumbrieną į užsienį, nes lietuviai laukinių žvėrių mėsą perka vangiai. Saugomų teritorijų tarnyba pažadėjo kiek galima palengvinti teisinius sunkumus tiek įsigyti laisvuosius stumbrus, tiek eksportuoti jų mėsą.

Čia įžengiame į laukinių gyvūnų gerovės sritį. Žinome, kad Lietuvoje yra daug gyvūnų gerovei neabejingų žmonių, tad norime pakviesti visus diskusijai, ar etiška gaudyti laukinius žvėris ir juos uždarinėti į nelaisvę, ypač į aptvarus, kur gyvūnai laikomi mėsai. Ar norime, kad tai taptų įprasta praktika, o gal net ir pelningas verslas. Taip pat svarbu sąžiningai sau atsakyti, kas yra blogiau: laisvo žvėries medžioklė ar laukinio gyvūno perkėlimas į nelaisvę (galbūt mėsai auginti).

Pasiūlymas valstybės tarnautojams, jei jie iš tiesų suinteresuoti gerove:

• Neskubėkite skatinti etiškai abejotinas veiklas. Surenkite visuomenės diskusiją ir tik tada priimkite sprendimą.

Ar aptvarų statybos yra svarbiau už pagrindinį tikslą?

Lietuvoje jau seniai stebima tendencija, kai statybos ir greitas pinigų įsisavinimas netikėtai tampa įvairių projektų pagrindiniu tikslu, o tikrieji tikslai tarsi išnyksta. Ir visi, kas drįsta atsiminti tuos pradinius tikslus, tampa blogiukais, trukdančiais Lietuvos progresui. Ne išimtis ir su stumbrų apsauga.

Iki šiol skirti pinigai daugiausia išleisti statyti aptvarą Telšių rajone, kurio nauda stumbrų apaugai labai abejotina. Naujame projekte ir vėl statysime: aptvarus Dainavos girioje, stumbrų gaudyklę, atnaujinsime tvoras Pašilių stumbryne. Beliko tik pabaigti derinti projektus, gauti leidimus ir atrinkti vykdytojus. Tik va stumbrų sugavimas – keblus reikalas, ir visi abejoja, ar tikrai pavyks.

Iki šiol bandymai sugauti laisvėje gyvenančius stumbrus buvo nesėkmingi. Dėl to vietoj anksčiau bandyto migdymo dabar pasirinktos gaudyklės, nors jų naudingumu irgi abejojama. Iš diskusijų paaiškėjo, kad praėjusiame etape nebuvo skirta pakankamai lėšų stumbrų sugavimui, tad tuo užsiėmė tik du iki tol mažai tokios patirties turėję darbuotojai.

Labai gali būti, kad ir naujasis projektas pasibaigs tik dar vienu statiniu, realiai neprisidedančiu prie stumbrų apsaugos. Stumbrų apsaugos planą tikslins ir naująjį projektą koordinuos tie patys tarnautojai, kurie iki šiol dirbo neskaidriai, iškeltų tikslų nepasiekė, o dabar aktyviai stumia medžioklės idėją. Abejones dar labiau sustiprina puolamoji reakcija į pasiūlymą burti tarptautinę tokį darbą galinčią atlikti komandą. Akivaizdu, kad abejojama, ar pavyks perkelti stumbrus, tačiau statyti net labai norisi.

Pasiūlymai valstybės tarnautojams, jei jie iš tiesų nori perkelti stumbrus į naują vietą:

• Nepradėkite perkėlimo aptvarų statybos, kol nesate tikri, ar pavyks sugauti laisvuosius stumbrus.
• Įvertinkite užduočių sugauti ir perkelti laisvuosius stumbrus sudėtingumą – ieškokite partnerių iš patirtį turinčių kitų šalių ir aktyviai skatinkite juos dalyvauti konkurse.
• Kritiškai vertinkite partnerių, kurie neatlieka užsakomų paslaugų (neparengia padoraus Stumbro apsaugos plano, nesugeba pradėti perkėlimų, nors tai užduočiai laimėjo konkursą) kompetenciją ir galimybes ir nesamdykite tų, kurie neatliks darbo.

Ar tikrai daugumos nuomonė nesvarbi?

Mokslininkas Linas Balčiauskas pristatė tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti Vidurio Lietuvos gyventojų nuomonę apie stumbrus. Gaila, kad rezultatai neprieinami visiems – tikrai vertas dėmesio tyrimas. Smagu, kad vietiniai gyventojai nėra nusiteikę prieš stumbrus, mato gamtinio turizmo galimybes, o daugiau kaip pusė netgi nepritaria medžioklei. Tiesa, tik mažuma sutinka su stumbrais gyventi visai greta, o kiti norėtų, jog stumbrai būtų toliau nei už 5 kilometrų.

Lietuvos gyventojai iš „šešiolikto aukšto“ (t.y. miestiečiai) konferencijoje kažkodėl buvo išreikštinai niekinami ir jų nuomonė sprendimų priėmėjams kol kas nesvarbi. Čia turėtų suklusti du trečdaliai Lietuvos, o labiausiai visi, kurie neabejingi stumbrų likimui – saujelė žemdirbių gali spręsti, kiek Lietuva sutinka turėti stumbrų ir kokią kainą už tai mokėti. Saugomų teritorijų tarnybos direktorius iškėlė teisingą klausimą žemdirbiams: kokia žala jiems yra priimtina ir kiek jie sutiktų turėti stumbrų. Tačiau niekas net neplanuoja tokio klausimo klausti visos likusios daugumos, kuri yra ne mažiau atsakinga už Lietuvos aplinką ir ateitį.

Pasiūlymai valstybės tarnautojams, jei jie iš tiesų dirba visai Lietuvai, o ne kažkuriai vienai grupei:

• Į visuomenės nuomonės apklausas apie Lietuvos gamtos ateitį įtraukite visas grupes, o ne tik kaimiškų vietovių gyventojus ar tik žemdirbius.
• Vertinkite naudą ir žalą visoms grupėms. Skirkite laiko ir lėšų sprendimų viešinimui ir paaiškinimui.
• Neužmirškite, kad gamta ir sveika aplinka yra visų mūsų turtas ir interesas.

Pasiūlymai visiems, neabejingiems stumbrų likimui:

• Neleiskite, kad jūsų nuomonė būtų ignoruojama.
• Prisijunkite prie www.LietuvosStumbrai.com ir sekite naujienas.

Išgirstų minčių apibendrinimas keliais sakiniais

Permąsčius konferencijoje išgirstus pranešimus ir tarnautojų reakcijas, galima daryti išvadą, kad tikrieji stumbrų „apsaugos“ tikslai yra kuo greičiau pradėti stumbrų medžioklę, sudaryti sąlygas laisvuosius stumbrus atiduoti į privačius aptvarus mėsai bei įsisavinti pinigus statant kuo daugiau visokių statinių.

Pasak organizatorių, konferencija turėjo būti gana lokali ir jie nustebę, jog sulaukė tiek daug susidomėjusių. Tai tik rodo temos aktualumą ir kad visos suinteresuotos pusės nori skaidrumo ir aiškumo. Mums jau nusibodo rinkti informacijos trupinius, kurie kelia tik įtampą ir susiskaldymą.

Pritariame daugumos pasisakiusių nuomonei, kad turėtų būti daugiau investuojama į viešinimą ir dialogą. Nedrąsiai tikimės, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, neseniai perėmusi saugomas rūšis savo globon, rūpinsis stumbrų apsauga, o ne aptvarų statyba.

GAA „Baltijos vilkas“

The post Stumbrai Lietuvoje: sprendimų paieškos keliai ir klystkeliai appeared first on Baltijos vilkas.

Medžių lapuose paslėpti žodžiai. Jiems garsiai kalbėti sunku, tad viską į lapus krauna ir krauna. Medis auga,o žodžių vis daugėja… Vėliui atėjus jų pradeda mažėti. Stovi didžiūnas, žodžių nedaug, bet jie tokie skvarbūs ir šviesūs… Kuomet likimas pamina laiko ribas, akimirkai leisdamas suvokimo kruopelytę turinčiu žvilgsniu pažvelgti į tai, kas vyksta aplink, pastebi, kad turi kūną. Jis supintas iš gausybės upių, miškų, kalnų, klonių, dėmių, apydėmių, nuodėmių… Simonas Daukantas įdomią knygą parašęs esti. Vadinasi ji „Būdas senovės lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių“. Knyga pirmą kartą išleista 1845 metais. Jei teks tau ją skaityti, atrasi tvirtybės kupinų sakinių, aprašančių, kokį stebėtiną narsumą, gamtajausmiškumą mūsų protėviai savy nešiojo, kuris mumyse iki šių dienų kai kuriems ramybės neduoda. Neprileisdavo žmogus senasis pikto, „aklo“ svetimšalio prie šaltenių, lieknų, kad jų neužterštų. O apie tikybą toks įdomus pastebėjimas pasakytas: „Žinoma yra visiems šiandien, jog didžiame širdgile prancūzas sako ‚Mon Dieu‘, vokietis – ‚Mein Goth‘, lenkas ‚Boze moj‘; …. Tuo tarpu lietuvis vienas visados dejuoja tais žodžiais: ‚Ai dievali, ai dievali‘, nesako mano ir tuo pačiu rodo, jog jis tą dievą ir senovėj garbino, kurs visų buvo, ne vieno kurio.“ Kaip įdomiai išjautota apie tuos, kuriems sunkiai likimas susiklostė, piktumo savy daug turėjo ir ramiai galvelės prie žemės priglaust neišėjo. „…,jų dūšios ėjusios į gyvulių ir kitų gyvių kūnus arba į medžius, ežerus ir upes …“. O tokioj dingsty radusioms dūšioms sunku padėti, nes ne kiekvienas išjautoti geba, kas reikalinga dėl josios išganymo. „ …, kaip šiandien dar kad yra kalbama pasakose, jog dūšios tankiai skelbiančios medžiuose, upėse ir ežeruose globos reikalaudamos“. Galbūt teigti, kad taip iš tiesų yra, per daug drąsu. Tačiau supratimas, pagarba ir įsiklausimas to, kame randiesi, didesnį ramumą atneša. Ištartas tylus ačiū uogas subrandinusiam krūmeliui, atsiprašymas medžio už jo nukirtimą, atsidėkojimas miškui už mintis skaidrinantį ošimą, upei, ežerui už apvalančius vandenis, daug ką pakeisti galėtų…

Nuotraukose matysite pėdsekystės kursų dalyvių pasivaikščiojimo po Limšiaus upeliuką (Kaišiadorių raj.) akimirkas. Ačiū dalyviams už linksmas akimirkas, juoką, skambias dainas įsiliejusias į Limšiaus tėkmę bei jį supančių miškų ošimą.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Limšiaus upelis 2017-07-22)

Nuotraukų autoriai: Bertas Ulozevičius, Vaidas Balys, Rimas Pakeris

The post Pėdsekystės dienoraštis: Limšiaus upelis appeared first on Baltijos vilkas.

Užbūrė upeliai šią vasarą… Noras pažinti, pajusti jų gyvastį, tėkmę, galbūt išjausti jiems duoto vardo prasmę augte užaugo. Žodį suprasti reiktų išrutulioti  į tam tikro dalyko gilesnį pažinimą, o ne į  paprastumą, prastumą, paslaptingumo panaikinimą. Tokį ženklų postumį stebėti suteikė bičiulės perpasakoti pastebėjimai, kuriuos įžvelgė austrų miškininkas Viktoras Šaubergeris (Victor Schauberger). Suvešėjo noras pačiam prie to prisiliesti, labiau suvokiančiu žvilgsniu į tą gyvastį žvelgti…

Labai taiklus austrų miškininko pastebėjimas, kad upeliai, šaltinėliai, versmės medžių teikiamą vėsumą mėgsta. Tai lyg lopšys gyvasties, tikrų tikriausia gimtis,  kur tik palengva į šviesą išlendama. Todėl vandenų ištakos, didžioji dalis upelio, turėtų po medžių prieglobsčiu glūdėti, o ne ištiesintomis vagomis, atvirais, karščio, vėjų, lietų plaunamais laukais tekėti… Reiktų drausti plynų miškų kirtėjams, melioratoriams prie upelių per kelis šimtus metrų liestis, paliekant galimybę tyriems tekėti, visą gyvastį švariu, jėgų teikiančiu vandeniu gaivinti… Dažnai matydami bebrų veiklos žymes, tik į jas težvelgiame, bet ar įsiklausome į upelio gyvumą, kuris su kiekvienu kriokliuku vis gyviau kalba, su kiekvienu paverstu medžiu vis švaresnis ir tyresnis tampa. Šiems nuostabiems gyviams žemai nusilenkti tenka, juk jie šios Žemės kraują valo… Kiek šalia mūsų paslapčių, apie kurias net nenutuokiam…

Šiuo tekstu ir akimirkomis kviečiu jus registruotis ir tapti pėdsekystės kursų dalyviais bei susikurti progą pažvelgti į paslaptingą gyvūnų kuriamą tarpusavio darną, susipažinti su kiekvieno jų gyvensena, pomėgiais, įpročiais.

Plačiau apie kursus:

Planuojamas apie 20 paskaitų ciklas. Kursai vyks Kaune – vieną kartą savaitėje (ketvirtadienį), nuo 19:30 val. Paskaitos trukmė apie 1 val. Paskaitos prasidės nuo spalio mėnesio. Tikslesnė informacija bus pateikta užsiregistravusiems dalyviams.  Užsiėmimai nemokami. Dalyvių kiekis ribotas.

Kursai, kaip ir ankstesniais metais, sudaryti iš dviejų dalių: teorinės paskaitos (apie 20 paskaitų), bei praktiniai užsiėmimai (išvykos į gamtą). Dalis paskaitų patalpinta www.vilkai.lt/pedsekyste/kursai.

Paskaitų temos :

1. Gamtajausmė pasaulėvoka
2. Pėdsekystės pagrindai
3. Stambieji plėšrūnai (vilkas, lūšis, lapė, mangutas)
4. Stambieji kanopiniai (briedis, taurusis elnias, šernas, stirna)
5. Kiti žinduoliai (įvairios pelės, voverė, kiškis, bebras, ūdra, barsukas, kiaunė, audinė, šeškas, šermuonėlis, žebenkštis, …)
6. Orientavimasis gamtoje.

Registracija aktyvi iki rugsėjo 29 d. Registracija šiuo adresu: -> spausti čia

Kontaktinis asmuo: 
Tomas Selickas
Tel. 862376945

Bebrų švarinamas upelis turi galimybę atgyti:

The post Pėdsekystės kursai (Kaunas) 2017 Ruduo – 2018 Pavasaris appeared first on Baltijos vilkas.

Kaip džiaugiuosi, kad esu savo savitumą išlaikusios tautos ainis. Kiek bočiai mums paliko šviesuma tviskančio turto. Išlikusiose dainose mes ne tik su mišku, vilkeliais šnekame, bet taip pat su Saule, Mėnuliu, Žvaigždelėmis, Dievuliu. Tas bendravimas abipusis, vienam paklausus, kits atsakymą duodantis. Juk dainose, pasakose žmogaus prigimtinė jausena ugdoma… Kuomet nutyla nuo pavasario skambėte skambėjusios paukščių giesmės, dažnas pajaučiame, kad ruduo atitekėjo. Kol dar lapai žaliuoja, o ir žemė nuo vasaros šviesos šiluma spindi su bendraminčiais vykstame elnių vestuvių klausyti. Vienas bičiulis iš Panevėžio nuostabiai nusakė patyrimą: – Susidaro įspūdis, kad elniai pažindami savo gyvenamą vietą išsirenka tokį plotelį, kuriame jo meilės šauksmas skambiausiai sklinda. Ir mėgaujasi jis tuo savo balsu, kol galva apsvaigsta…

Penktadienio vakaras vėjuotas, debesys lyg laivai vis plaukia ir plaukia. Orų prognozės žadėjo dangaus šviesulių naktį. Tad įsikinkę norą atitrūkti nuo kasdienybės, vykstame į mišką. A.J. Greimas labai gražiai nusakė miško reikšmę mūsų pasamonei. Būtent giria atstovauja tokią erdvę, kurią reikia pereiti, norint surasti kitą, „galimą“ pasaulį. Šitoje erdvėje paprastai vyksta herojaus išbandymas, kurio pasėkoje herojus tampa kvalifikuotas savo būsimus žygdarbius atlikti. Tad apsilankydami miške, girioje, gojuje, šile, medėje, žalgirėje, skaistgirėje, … mes turime galimybę „augti“.

Atvykstame kuomet sutemos sulygino visą aplinką. Džiugesio kupini labinamės, dalinamės šypsenom. Nors vėjas įnirtingai šlamina ąžuolų, liepų viršunes, tačiau elnių balso nesugeba paslėpti. Nors vos girdimai, tačiau jie įnirtingai baubia. Palūkuriavę nutariame lysti giliau į girią ir patekti į virsmų erdvę. Sustojame šalia ąžuolo galiūno, šalia jo globojamų liepų, lazdynų. Šie medžiai taip dailiai suaugę, kad jų šakos vienos kitas liečia. Jausmas, lyg medžiai, kaip žmonės rankom susikabinę, sutartinai linguoja vėjo judinami.

Elniams atsisukus į mūsų pusę trumpam atsklisdavo aiškesnė gaida. Vėjui nurimus pradėjo lynoti. Lapų daug, tad stovime lyg po skėčiu. Tačiau nieko nebegirdėti, tik lašų barbenimas į gilėmis apkibusio ąžuolo lapus. Išbandymas prasidėjo… Tylą pertraukiame dainomis.  Apie ką kitą, jei ne apie žmonių tarpusavio jausmus šiuo laiku dainuoti. Mūsuose tiek ausis maloninčių dainų išlikę. Tik imk ir pasidalink visu tuo skambesiu. Po keliolikos dainų lietus nurimsta, dangus išsigiedryja. Apie 23:00 vėjui baigus šlaminti lapus vis aiškiau ir aiškiau suskamba elnių balsai. Ištempę ausis klausomės iš miško gilumos atsklindančių garsų. Po valandėlės nutarėme atsisveikinti. Dalis mūsų pasilieka nakvoti, o tiems, kas turėjo išvykti palinkėjome, kuo geriausio kelio.

Dangus pasidabino beribiu žvaigždžių spindesiu. Sugulę po ąžuolo keru su kiekviena minute vis skaidriau ir aiškiau girdėjome elnių vestuvių garsus, uodėme kvapus. Ryto metu vieno elnio balsas taip aiškiai girdėjosi, kad visi miegai išsilakstė…

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“  (Karalgirio miškas 2017-09-15/16)

Kelios akimirkos iš šeštadienio ryto pasivaikščiojimo. Nuotraukų autorė: Dovilė Selickaitė

The post Pėdsekystės dienoraštis: rudens turtai appeared first on Baltijos vilkas.

Žemės alsavimai vis retesni, bet tuo pat gilesni… Įkvėptas oras trumpam sulaikomas, įšyla ir paskubomis išlaisvinamas. Su sekančia gilesne alsa atkeliauja dar daugiau gyvastį apvalančios gaivos. Visa tai savotiški ženklai, leidžiantys suprasti supančios visumos norą nerti, nirti, migti, gimti ir iškilti tik po vasario (pavasarį)… Juk vasaros kaitrų, rudens darganų užgrūdintas rūbas jau ankštokas, jį reiktų pakeisti… J. Trinkūnas pabrėždavo mūsyse pulsuojantį gamtajausmiškumą, vykstančių vyksmų supratimą, gebėjimą gyvuoti darnoje, santarvėje. Tai ypatingai suspindi dainuojamojoje tautosakoje, kur persipina augalų, gyvūnų, nepažinaus pasaulio dėsniai su dėsningumais, kurie skleidžiasi žmoguje. Jei jautiesi esąs gamtos dalimi, tai pastebėjimai, kuriuos įžvelgei gamtoje gyvuoja, veikia tavyje.

Mūsų protėvių lūpomis perduotose Kalėdų laikotarpio dainose nusakoma, kas šiuo metu vyksta apčiuopiamoje gamtoje ir jausminiam pasauly. Rimtis, susimąstymas, jėgų sukaupimas, praeitų žingsnių apmąstymas, ateities spėjimas. Jei Ilgių laikotarpiu susilieja protėvių ir gyvųjų pasauliai, tai Kalėdų laikotarpy persipina dabartis ir ateitis. Šiuo laiku turi kuo puikiausią progą ūgtelti.

Norėdami įsilieti į nuostabų Kalėdinį virsmą su pėdsekiais vykome į Kuršių neriją. Daugumai žmonių ši vieta labai artima. Didžiumai sunku net nusakyti tokios traukos priežastis. Tačiau jas užčiuopė senovės istorijos tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales, remdamasi senaisiais raštais, archeologų ir kitų mokslo žmonių pastebėjimais priėjo išvados, kad pajūris nuo Vyslos žiočių iki pat Klaipėdos krašto laikytinas gudų, tuo pat ir mūsų protėvių gimtine. O kur kitur jei ne savo ištakose semtis stiprybės: jūros bangų mūša liūliuoja, vėjas – įkvepia gaivos, gintaras – suteikia šviesos, smiltys – amžinybės jausmą…

Ką mums pavyko nuveikti…

Šiame pasivaikščiojime dalyvavo apie 20 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Susitarėme šeštadienio vidurdienį susitikti Juodkrantėje. Kol vieni kitų laukėme, aplankėme visai šalia susitikimo vietos veikiančią Virginijaus Kašinsko tapybos parodą, mėginančią atskleisti šiaudų sodo paslaptį. Apie 13:30 stovėjome pajūry. Sinoptikų žadėto lietaus išvengėme, dangus nors ir apniūkęs, tačiau nesiruošė mūsų aplieti. Palengva einame paplūdimiu. Norėdami sustabdyti laiką lėtiname žingsnius, panyrame į akmenėlių tyrinėjimus, gluotnių stiklo šukių, gintaro paieškas. Kiek vėliau sustoję puslankiu išsidalinam popieriaus lapus su dainų žodžiais. Kalėdų laikotarpio dainos pynėsi su bangų ošimu. Visa ta dermė pildė aplinką. Sutemoms užslinkus savo kraityje turėjome keliolika sudainuotų dainų, iš smėlyje rastų daiktų  ir pėdsekių rankų įkvėptą elnią devyniaragį, bangų išskalautų gintarėlių… Prie automobilių grįžtame dengiami kopagūbrio. Daug kur telkšo gausių rudens kritulių paliktos balos, kurios iki šiol dar nesugertos. Nakvynės vietoje apsistojome apie 18:00. Dalis mūsų nutarė vyki į Nidą, o tie kas liko – dėliojosi daiktus, ruošė šiltą arbatą. Stalus susidėliojome taip, kad darniai susėdę galėtumėm giesmes giedoti, vaško žvakes vynioti, kanklių ir būgnų skambesiais mėgautis, vaišėmis vaišinti ir vaišintis… Kuomet sugrįžo likę dalyviai – vaišių stalas dar labiau išsiplėtė. Lempų šviesą papildė vaško žvakių mirgėjimas, lauke prapliupusį lietų – Kalėdinės giesmės. O kuomet įsivakarojo, sekėme lietuvių liaudies pasakas žemaičių, aukštaičių tarme, bendrine šnekta. Vakarą užbaigėme vaizdiniu pasakojimu apie gintarą.

Sekmadienio rytas saulėtas. Apie 9 val. mėgavomės ne tik arbata, bet ir pro langus sklindančiais žaismingais spinduliais. Marios vos ne stiklo lygumo, vėjo dvelksmas vos jaučiamas. Toks nuostabus oras skatina greitėliau suktis ir tęsti kelionę. Apie 11:30 stovėjome vietovėje, kurioje šiltuoju laiku įsikuria karmoranai. Dabar ten ramybės vieta. Siūbuoja pušys, o jų viršūnėse paukščių lizdai. Daugeliui atrodo, kad karmoranų įsikūrimas pražūtingas gamtai, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Karmoranų veiklos pasėkoje žemė praturtėjo mikroelementais, užgimė galimybė dygti senovę menantiems ąžuolams, kurie senų senovėj šiame krašte vietoje pušų kerojo… Dalis mūsų nutaria atidžiau pasidaryti po šią vietovę, o kitiems norisi pasimėgauti saulės spinduliuose tviskančiomis jūros bangomis… Tą dieną nuėjome apie 10 km, nors gal tas atstumas šiek tiek ilgėlesnis. Apie 16:30 stovėjome šalia pažintinio Naglių rezervato tako.  Saulei nusileidus dangų papuošė žvaigždės. Dėkojome Kuršių nerijai už maloniai praleistą laiką, saulėtą dangų, patirtas akimirkas bei kad tiek nuostabių žmonių į vieną spiečių subūrė. Palengva atsisveikindami vieni su kitais ruošėmės kelionei į šalies gilumą, nuo pajūrio kopų nešdami dalelę šviesumos.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Kuršių nerija 2017 – 12-16/17)

Kelios akimirkos iš šeštadienio ryto pasivaikščiojimo. Nuotraukų autoriai: Tadas Petrikas, Tomas Selickas

The post Pėdsekystės dienoraštis: giesmės Kuršiams appeared first on Baltijos vilkas.

Šį kartą pasakojimą apie draugėj su pėdsekiais aplankytą vietą pradėsiu Šarūno Laužadžio sakmės apie Merą ir Naglį įžanga:

“Toli toli, pačiame Lietuvos pakraštyje, ten, iš kur saulė pateka, kur upės ir upeliai, upokšniai pradžią gauna ir panūsta į Nemuną ir Dauguvą bėgti, nuo senų senovės rymo senosios lietuvių žemės Nalšios miestas – Švenčionys. Aukštai iškėlę galvas Švenčionių pilies kuorai pulsavo laisve, o rudais apsiaustais apsigobę, mėlynais, tarsi dangaus toliai, skydais prisidengę Nalšios vyrai lyg neįveikiamas mūras, lyg neįžengiama giria saugojo gražiąją Lietuvos žemę nuo rusų, kalavijuočių ir kitų nedorėlių antpuolių.

Pagal senumą Švenčionys su pačia Lietuvos sostine Vilniumi lygiuojasi, o apie miesto atsiradimą pasakoja daugybė padavimų. Daugelis jų byloja esą čia buvusi senovės lietuvių šventvietė. Dėl to ir Švenčionys seniau Šventėnais buvo vadinami…“

Kuomet šeštadienio rytą didžiojoj Lietuvos daly vaiskiu dangum grožėtis teko, praėjusių laikų Nalšios žemę tankus debesų sluoksnis apgaubė. Vėjo pustomas sniegas kelius pavertė tekančiomis upėmis. Senokai teko matyti, grožėtis taip keliaujančiu vasariu, kuris savo vietą skubinosi užleisti kovui. Prieš savaitę užslinkęs šaltis vietomis net -27 C sugebėjo spustelti, tačiau gausi sniego paklotė želmenis, augalų sėklas, gyvastį kuo puikiausiai saugojo. Vėliau teko įsitinkinti, kad sniegas taip sulaiko šilumą, kad net papelkėjusio ežero pakraščiai tyvuliavo.

2018-03-03 pasivaikščiojimą tikėjomės pradėti nuo Sėtikio ežero ir šalia jo lalančios Lino verdenės. Tačiau gausus snigis, sunkiai pravažiuojami keliai pakeitė mūsų planus. Išvyką pradėjome nuo Bėlio ežero, kuris šiuo laiku sustojusiais smaragdiniais vandenimis saugo sakmę apie senovės lietuvių drąsą, narsą, meilę. Neveltui šis ežeras kartais vadinamas Meilės ežeru. Šio ežero sala iki šiol slepia didelių praradimų, nelaimingos meilės sakmę. Judėdami Bėlio ežeru, kitam krašte pamatėm mėlynuojantį sniegą. Dėl mums nežinomų priežasčių, tame krašte ledo paviršių pasiekė vanduo: gal properša, gal pro trūkinėjančio ledo ertmes plūstelėjo… Sutartinai pasukame link kranto. Kylame į kalvą, kuri skiria šį Bėlio ežerą, nuo gretimais esančio Bėlaičio. Kur beeisi stačios kalvos, žemi kloniai. Taip judant daugelis gerokai sušilti spėjo. Atsirėmę į medžius stabtelname. Klausomės medžių ošimo, grožimės įkaitusių veidų raudoniu, pradedam sekti sakmę apie Sėtikio ežerą ir Lino verdenę…

Ėjimas lėtas, sustodami stebimės pavienių medžių didybe, bei mėginame įsivaizduoti, kokia giria turėjo ošti praeity, kokią didybę tais laikais jautė mūsų protėviai. Jie žinojo, ką gina ir dėl ko gina. Tikėkimės, šio pasivaikščiojimo dėka pajausime, kokią narsą, gyvasties suvokimą savy nešiojam. Prieiname smaragdinį upelį, kuris net per didžiausius šalčius sruva. Akimirkai norisi sustoti, pasigrožėti neįkainojamu gamtos kūriniu: tyru, švariu, gaivinančiu iš gelmės trykštančiu šaltiniu.

Žingsnis po žingsnio su įvairiais nuklydimais artėjame prie Sėtikio ežero krantų. Daugelis norėtų pailsinti kūną, pasivaišinti, pavaišinti kitus kuprinėse nešamais gardumynais. Pakylumėlės viršūnėje matyti suoliukai, pastogė, kuri kuo puokiausiai tiks poilsio akimirkoms praleisti. Šalia šio sakmėmis apipinto Sėtikio ežero, tyrus vandenis lieja Lino verdenė. Šis šaltinis anot senų žmonių pasakojimų turįs gydančiųjų galių, tad kiekvienas nors gurkšnelį siekiame jo paragauti. Su savimi Lino drąsos, tyrumo, minties šviesumo įgauti. Atsidėkodami ežerams, šaltiniams suvirpiname orą dainomis, primindami šalia esantiems, kad senovės pajauta dar gyva.

Žeimenėles upe vingiuojame link Bevardžio ežeriukio. Sniego patalai nukloję ne tik žemę, bet ir medžius. Tolumoje girdisi jūrinio erelio šūksniai, visai šalia ramut ramutėlė upė sruvena. Atliepdami tokiam įstabiam grožiui imame dainas lieti, pavasarį kviesti. Su kiekvienu garsu vis tvirčiau ir vis artimesni šiam Nalšios kraštui pasijuntame… Regis šiose kalvose tiek bėgiota, tiek dainų dainuota, tiek jausmų išlieta, kad tik dainos žodžiais tegalima apsakyti.

Išnyrę iš upės globos tolumoje pastebime pavienius ąžuolus, galingų liepų alėją… Vėjas spėjo sunešti kojų kelius siekiančias pusnis. Adamavo ąžuolo keras traukte traukia link savęs. Išvydus šio medžio didybę tenka aiktelėti. Mūsuos dar tokių medžių esama! Apglėbiam jį, ir dainos nejučia susisuka šio medžio šakose… Sutemos artėja, laikas mums link automobilių judėti, paskutinius žingsnius Nalšios žemėj paliekant…

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Sirvėtos regionis parkas 2018-03-03)

Kelios akimirkos iš šeštadienio pasivaikščiojimo po Nalšios žemę. Nuotraukų autoriai: J. Ivanauskas, T. Selickas

The post Pėdsekystės dienoraštis: Nalšios žemės sakmės (I dalis) appeared first on Baltijos vilkas.

Šiaurus vėjas nesustodamai šiurendamas sustingusių medžių lajas leido žvaigždėm pažvelgti į jas. Su kiekviena sutemų valanda vis labiau ryškėdamos dangaus sesulės kvietė mėnulį draugėn… Taip besikeičiant paros laikui dalis mūsų atsiskyrė. Vieni vyko atgalios į savus namus, o kiti – link Ignalinos raj. esančių namų, kuriuose darbščiosios šeimininkėlės laukė nuilsusių pėdsekių.

Paskutiniai automobilių judesiai kieme ir kambariai kaip mat užsipildė žmogiška šiluma, kalbėjimais, šnabždėjimais, šiltos sriubos gardavimu. Stalas vis keitėsi, mainėsi akyse: vieni indeliai tuštėjo, kiti pilnėjo. Kūnai pajautę šilumą ir sotį nurimo. Pokalbiams paįvairinti suskambo kanklių stygos, vėl užgimė noras dainomis skleistis. Vis kirbėjo mintis, gal pėdinti vilkų balsų klausyti, bet iš lėto mirksinčios akys, šiltą kamputį atradę kūnai sakyte sakė, kad gal pasiklausykim nutikimų, pasakų, kelionių po svečias šalis… Apie 23:00 prasidėjęs Raimondo kelionių pasakojimas, dolmenų nuotraukos, potyriai šalia jų lankantis išblaškė beužslenkančius sapnus… Po kelių valandų sumigom.

Rytas išaušo saulėtas. Įkaitęs oras tirpdė nakties šaltį. Gerdami arbatą, pusryčiaudami, sukdami bičių vaško žvakes, vartydami pėdsekių akimirkų albumus ruošėmės dar vienam pasivaikščiojimui po ežerų ir pilkapių nusėtą kraštą.

Sniego gausu, tad palengva judėdami miško keliukais galime džiaugtis pusnimis, pėdsakų įvairove. Apsitarėm, kad Iš pat pradžių sustosime prie Dvarykščių pilkapių. Šiame kauburėliais nusėtame Kurtinio ežero saugomame plote nuo senų senovės tėvynainių gyventa, kurta ir galiausiai ilsėtasi. Ramią vietą poilsiui išsirinko…

Išjudinę kūnus vėjo lenktynėmis tepsename link Dysnos upės ir kuomet pasiekėm ištakas pajautėm norį dainuoti… Sraunūs upės verpetai, niūniavimas, sniego baltumas, saulės skaistūs spinduliai nuramina mintis. Nukreipę akis į tolį, Dysnykščio ežero pusę, išvydome mėlynuojančias sudrėkusio sniego balutes, bylojančias apie artėjantį pavasarį. Nenutoldami nuo kranto brendame pro nendrių sieną, kuomet ją įveikiame atsiduriame saulės nutviekstam plote, kuriame šėlsta pavasariškas vėjas. Žengti pakrante tolėliau nesinori, tad radę galimybę įeiname į aukštapelkę. Šiuo metu palankus laikas po ją vaikščioti. Drėgną kilimą sukaustęs pakankamai tvirtas ledo šarvas. Įveikę aukštapelkės karklų raizgalynę, kirtavietės jaunuolyną sustojame saulėtoje vietoje. Gėrimės raudoniu padabintais veidais, dalinamės šilta arbata, užkandžiais, kurie kaip niekad maloniai tirpsta kūne. Pavasariškas oras ne tik paukščius giedoti skatina… Kaip malonu laukti augalų žalumos, paukščių giesmių, įvairių sutvėrimų pokalbio…

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Ignalinos raj. 2018-03-04)

Kelios akimirkos iš sekmadienio pasivaikščiojimo. Nuotraukų autorius: J. Ivanauskas

The post Pėdsekystės dienoraštis: Nalšios žemės sakmės (II dalis) appeared first on Baltijos vilkas.

Nacionaliniame lankytojų centre kovo 17-tą susitiko smalsuoliai, gamtos fotografas Marius Čepulis, stumbrų specialistas Rytas Papšys ir GAA „Baltijos vilkas“ nariai ir įdomiai bei smagiai praleido popietę. Marius rodė savo nuostabias nuotraukas ir pasakojo, kokius nuotykius patyrė ir kiek įdomaus apie stumbrus sužinojo juos fotografuodamas, Rytas Papšys papasakojo apie savo darbą su stumbrais, GAA „Baltijos vilkas“ nariai pakvietė pėdsekystei, žaidimams, piešimams ir viktorinai „Stumbras ar bizonas“.

Į renginį susirinko pilna salė norinčių pasiklausyti apie stumbrus ir tai yra didžiausias renginio pasiekimas – suburti ir sudominti žmones, kad galėtume ir norėtume gamta didžiuotis, tausoti ir semtis iš jos kuo daugiau ir kuo geresnių įspūdžių. Stumbrai Lietuvoje šiandien susiduria su iššūkiais: priešiškais ūkininkais, chemikalais laukuose, pavojais keliuose ir geležinkeliuose, planais juos iškeldinti iš jų gyvenamos teritorijos… Ir bekalbant apie tai ima atrodyti, kad jie mums kelia tik rūpesčius, yra tik problema, kurią reikia kažkaip spręsti, kad mums, būtent mums – žmonėms, būtų patogiau, mažiau išlaidų, mažiau apribojimų. Todėl mes stengiamės parodyti ir pasakyti visai kitus dalykus apie stumbrus – jie yra mūsų gamtos pasididžiavimas, mūsų šalis yra turtinga turėdama stumbrus, jie įdomūs, gražūs ir jų istorija yra unikali. Jie mums yra reikalingi. Kylantiems nepatogumams ir konfliktams reikia ieškoti sprendimų, bet ne sumenkinant stumbrus, o rūpinantis jais.

GAA „Baltijos vilkas“ šiam renginiui pagamino natūralaus dydžio stumbro maketą, kurį galėsime pasistatyti ir būsimuose renginiuose. Gavome leidimą iš Olandijos organizacijos ARK Nature ir išvertėme jų kurtą piešinį apie stumbrą kaip kertinę ekosistemų rūšį, išspausdinome skrajutę. Parengėme ir išspausdinome vaikams atvirukų su kanopiniais Lietuvos žvėrimis ir jų pėdsakais, bei lipdukų su stumbrais. Esame dėkingi gamtos fotografams Romualdui Barauskui, Mariui Čepuliui, Renatui Jakaičiui, Viliui Paškevičiui, kurių nuotraukas panaudojome gamindami dalomąją medžiagą šiam ir būsimiems renginiams. Visi stumbrai nuotraukose – nufotografuoti Lietuvoje, laisvėje.

Ačiū Nacionaliniam lankytojų centrui, subūrusiam mus į šį renginį.

Stumbro maketo gamybai ir dalomosios medžiagos spausdinimui panaudojome 2 % paramą. GAA „Baltijos vilkas“ bent kol kas nevykdo jokių projektų. Mūsų nuveikiami darbai yra įkvėpti jūsų paramos.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Įspūdžiai iš renginio apie stumbrus appeared first on Baltijos vilkas.

Vasario 19 dieną Ventės Rago ornitologinės stoties darbuotojas Vytautas Eigirdas pro stoties langą pastebėjo marių ledu atbėgantį gyvūną. Pamanė, kad lapė, bet žvėriui priartėjus suabejojo, išsitraukė fotoaparatą ir padarė kelis kadrus. „Kai pamačiau, žvėris buvo gana toli, gal pora kilometrų nuo kranto, bet bėgo kryptingai, nesiblaškydamas, kol dingo už nendrių. Gyvūnas parbėgo iš Kaliningrado pusės, o vėliau pakrante nubėgo link Rusnės. Pradžiai nurašiau ant šuns, bet žiūrint nuotraukas kilo abejonių.“ – pasakojo V. Eigirdas.

V. Eigirdas parodė nuotraukas draugams, nusiuntė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojams bei Gamtos tyrimų centrui. GAA „Baltijos vilkas“ nuotraukas persiuntė Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE specialistams ir šie patvirtino, kad nuotraukose matomas žvėris tikrai yra paprastasis šakalas.

Šakalai tik neseniai pasirodė Lietuvoje. Pirmasis šakalas buvo nušautas 2015, antrasis 2017 metais. V. Eigirdo pamatytas šakalas turbūt yra trečiasis patvirtintas šakalo stebėjimo atvejis Lietuvoje. Europoje kuris laikas yra stebimas paprastųjų šakalų judėjimas iš jiems įprastesnių pietinių regionų į šiaurinius kraštus. Viena iš šiauriausių teritorijų, kurioje šakalai jau įsitvirtino – Estijos pajūris. Tad šakalų stebėjimai Lietuvoje atitinka Europos tendencijas.

2015 metais per klaidą sumedžiojus pirmąjį šakalą Lietuvoje, Aplinkos ministerija buvo pasišovusi skubos tvarka įtraukti jį į invazinių rūšių sąrašą ir Invazinių rūšių kontrolės taryba, kurią sudaro Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto mokslininkai, buvo pritarusi šiai idėjai, nesivargindama remtis kokiomis nors mokslinėmis žiniomis. Tačiau gamtininko Joso Stratfordo, GAA „Baltijos vilkas“ ir Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE pastangomis pavyko įtikinti Aplinkos ministeriją, kad šakalas neatitinka invazinės rūšies kriterijų. Šakalas nebuvo įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą Lietuvoje. Ši rūšis natūraliai plinta į šiaurę, nėra duomenų apie didelę žalą biologinei įvairovei. Be to, šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę raudonąją knygą kaip Europos Sąjungos šalyse gyvenanti rūšis, kuriai gali grėsti nykimas, bei Buveinių direktyvos V-ą priedą.

Kovo pradžioje GAA „Baltijos vilkas“ nariai pamaryje atliko šakalų akustinį monitoringą, kuris yra skirtas nustatyti, ar teritorijoje yra apsigyvenusi šakalų pora. Monitoringas atliekamas važinėjant numatytu maršrutu ir leidžiant šakalų kaukimo įrašą. Šakalai yra labai socialūs gyvūnai ir pora, užėmusi teritoriją, apie tai kitiems gentainiams praneša kaukimu. Leidžiamas garso įrašas išprovokuoja juos atsiliepti. Šiemet į leidžiamus įrašus pamaryje šakalas neatsiliepė: galbūt nukeliavo toliau, gal nesusirado poros ir nelaiko pamario savo teritorija, o gal tiesiog nepasisekė jo surasti.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

Vytauto Eigidro nuotrauka. Šakalas prie Ventės Rago.

The post Nemuno deltoje pastebėtas šakalas appeared first on Baltijos vilkas.

Praeitą savaitę pėdsekystės kursų dalyviai praktiniam užsiėmimui keliavo į Taurų masyvo miškus. Ir kaip netikėta – vilko pėdsakai buvo aptikti nuėjus vos kelis žingsnius nuo mašinų! Ir ne tik ten – atrodo, kad vilkas sužinojo išvykos maršrutą ir prabėgo juo naktį prieš atvykstant pėdsekiams. Matyt, norėjo, kad visi gerai įsidėmėtų jo pėdsakus.

Miškas ir laukai buvo dosnūs ir kitų įspūdžių. Maršrutas vedė pro briedžių beržynėlį su nulaupytais krūmokšniais bei apkramtytomis pušaitėmis, pro šernų maudyklas ir medžius-šveistuvus jų šonams, pro stirnų gulyklas ir elnių pamėgtas tankmes. Paupio smėlėtą krantą buvo pritrepsėjusi ūdra, o miško keliukus – barsukas. Iš miegų neseniai pabudęs žolėse šmirinėjo driežas. Pamiškės bala kunkuliavo nuo pamėlusių smailiasnukių varlių. Ir dar paukščių klegesys nuo pempių klyksmų iki nykštuko cyrenimo. Buvo puikus saulėtas gamtos kupinas pusdienis. Žinome, kad yra daugiau norinčių papėdsekiauti ir laukiančių pėdsekystės kursų. Tik kol kas dar nežinome, kada galėsime rasti jiems laiko… Mums labai trūksta rankų, ir vis netikėtai užklumpa nauji iššūkiai, kaip štai ketinimas įteisinti medžioklę lankais, pavagiantys laiką iš smagesnių veiklų.

GAA “Baltijos vilkas”

The post Vilkas pripėdavo pėdsekiams appeared first on Baltijos vilkas.

Balandžio 25 d. Seimo aplinkos apsaugos komitetas svarstė siūlymą keisti Medžioklės įstatymą ir įteisinti medžioklę lankais bei prožektorių naudojimą plėšrūnų medžioklei. Pasiūlymo iniciatorius yra pats komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, komiteto narys Paulius Saudargas, tarp teikėjų taip pat yra „valstiečių“ partijos atstovai Jonas Jarutis, Viktoras Rinkevičius, Dainius Gaižauskas ir socialdemokratas Andrius Palionis. Prieš komiteto posėdį GAA „Baltijos vilkas“ pateikė Seimui peticiją prieš lankų ir prožektorių įteisinimą medžioklėje su 43.330 parašais. Nepaisant didelio visuomenės nepritarimo lankų įteisinimui, komiteto nariai ignoravo peticiją, į posėdį atvykusiam GAA „Baltijos vilkas“ atstovui nesuteikė žodžio, ir nubalsavo įstatymo pataisą teikti svarstyti Seimui.

Atrodo, kad komiteto nariai atstovauja ne visuomenei, o komercine medžiokle suinteresuotoms grupėms, juk ir pats Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika – medžiotojas. Asociaciją „Baltijos vilkas“ labiausiai stebina tai, kad šalia lankų yra siūlomas ir prožektorių įteisinimas plėšrūnų medžioklėje, prieštaraujantis tarptautinei gamtosauginei teisei – Buveinių direktyvai, kurios nuostatos ir ribojimai privalomi Lietuvai, kaip Europos Sąjungos narei. Stebėtina, kad Seimo nariai, priklausantys Aplinkos apsaugos komitetui, taip neišmano aplinkos apsaugos realijų. Komiteto narys Artūras Skardžius prie lankų dar siūlė įteisinti ir arbaletus, nors tai taip pat prieštarautų Buveinių direktyvai. Komiteto posėdyje pritariant įstatymo pataisų teikimui Seimui, net nematyta reikalo aptarti prožektorių temos, kalbėta tik apie lankus.

Pagrindiniai už lankų įteisinimą agituojančių komiteto narių Kęstučio Mažeikos, Pauliaus Saudargo ir Artūro Skardžiaus argumentai – medžioklė lankais kels medžiotojų prestižą, bet bus reikalinga tik nedidelei daliai medžiotojų, nes yra brangi. Ir šioje vietoje reikia paklausti – jeigu siūlant Medžioklės įstatymo pakeitimus ignoruojama visuomenės pozicija, išsakyta peticijoje – tai tikrai yra būdas pakelti medžiotojų prestižą, ar greičiau kelias dar labiau jį žlugdyti? Ir jei lankų reikia tik mažutei saujelei medžiotojų, ar ne svaresnė tada yra pasisakančių prieš lankus pusė su 43.330 peticijos parašų? Kęstutis Mažeika užsimena, kad medžioklė lankais planuojama kaip komercinės medžioklės būdas, skirtas pasiturintiems svečiams iš užsienio. Ir tai visiškai prieštarauja jo teiginiams, kad ši medžioklė bus tik labiausiai įgudusiems ir gebantiems sėlinti ar kels prestižą. Jei norima iš šios medžioklės uždirbti siūlant ją kaip pramogą užsienio svečiams, kas bus lemiamas veiksnys – tų svečių įgūdžiai, ar jų mokami pinigai?

Pataisos siūlytojai taip pat remiasi tuo, jog lankai yra įteisinti kaip medžioklės būdas kitose šalyse, bet nepamini, kad visgi didesnėje Europos dalyje ji draudžiama būtent dėl žiaurumo, o įteisinusiose dažnai yra numatyti apribojimai, kokius gyvūnus leidžiama medžioti lankais. Europos medžioklės lankais federacijos duomenimis, Europoje medžioklė lankais leidžiama Ispanijoje, Portugalijoje, kai kuriuose Italijos regionuose, Vengrijoje, Slovakijoje, Grenlandijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Danijoje, Baltarusijoje. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje, lankais leidžiama medžioti tik aptvaruose – štai jums ir pavyzdys, kaip lankai yra būdas, esą skatinantis medžiotojų kultūrą ir reikalaujantis didelių sėlinimo įgūdžių…

Taip pat stebina visiškai apatiška Aplinkos ministerijos pozicija. Medžioklės priemonės ir būdai yra apibrėžti Medžioklės taisyklėse, kurios yra Aplinkos ministerijos žinioje. Seimo nariai, bandydami įtvirtinti tam tikras priemones medžioklei Medžioklės įstatyme, savinasi iš Aplinkos ministerijos jos kompetencijos ribose esančią sritį, netgi prieštaraudami tarptautinei teisei, tačiau Aplinkos ministerija neįstengia ar ir nesistengia deramai į tai atsakyti.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Aplinkos apsaugos komitetas siūlo Seimui įteisinti lankus ir prožektorius appeared first on Baltijos vilkas.

2018 metais išaugo dar viena pėdsekių karta. Įprastai, šiai progai paminėti, vykdavome į žaliuojančią Biržų girią. Tačiau, ne vien pasidžiaugti vieni kitais, nuostabiu šiltu laikotarpiu, mus taip šiltai priimančia giria, gyvūnija, bet savo dainomis pagelbėti šiam kraštui išlikti tvirtam prieš besaikius kirtimus. Praeitais ir dar ankstesniais metais apdainavę Biržų girią, šiais metais vykstame apdainuoti Akmenės rajoną. Įdomu, kokias paslaptis atskleis ši išvyka, ar priims šis kraštas tuos, kurie ieško, dainuoja…
Nors 2018 metų birželio 2 dienos rytą kaupėsi lietaus debesys, tačiau Lietuvos pakraštyje žadama saulės nutvieksta padangė su keliolika eilių debesų. Džiugu, kad šią išvyką savo dalyvavimu praturtino pėdsekystės kursų senbuviai, kursų nelankę, tačiau prijaučiantys tam vyksmui, dalyviai. Mūsų daugiau nei 20 iš įvairių Lietuvos vietovių (Vilniaus, Ukmergės, Panevėžio, Kauno, Kauno raj. ir t.t.). Kelionė pakankamai tolima, tačiau jau apie vidurdienį susitinkame prie Ventos miestelio. Vieni kitų sulaukę, pasilabinę ir pasistiprinę gardumynais vykstame aplankyti Akmenės krašto muziejaus. Muziejus įdomus savo viduje esančias archeologiniais radiniais, drugelių pavyzdžiais, kurie turėtų daugeliui atverti akis, koks nuostabus mus supantis pasaulis, kurį reiktų kiek įmanoma globoti ir stengtis kurti sąlygas jam atsiskleisti, gyvuoti… Apie 16:00 mus pasitinka Kamanų rezervato darbuotojas Vaidotas. Drauge su Mindaugu ir Sigita šią popietę suteiksiantys galimybę aplankyti Kamanų pelkę, kuri prižiūrima ir globojama saugo gausybę šio krašto praeities įvykių. Vykstame į vakarinę pelkės pusę. Prieš daugel metų teko toje vietoje lankytis, tačiau viskas taip miglotai praeity nugulę, kad kaži ar beatminsiu vaikščiotus kelius… Mūsų vedliai įspėjo, kad šiais metais šis kraštas žymesnio lietaus 4 savaites negavęs, papelkio upeliukai išdžiūvę, o uodų kaip niekad gausu.

Kamanų pelkę supa dirbami laukai, o šalia jų medžioklės bokšteliai. Ši pelkė savo išskirtinumu, gyvūnijos ir augalijos reikšme svarbi ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Kyla klausimas, ne gi šitokia bokštelių gausybė pelkę saugo nuo melioratorių, miško kirtėjų, durpių kasėjų? Bet daugelis mūsų žinome atsakymą… Kuomet išvystame papelkio mišką, akys nušvinta. Ąžuolų galybė, drebulės, augalų įvairovė lyg lietus, saulės šviesa nustelbia matytus akimirksnius. Stebime iki tol tekėjusio upelio vagą, kurioje šiuo metu ne vanduo, o pėdsakų eilės matyti. Atidi pėdsekių akis atpažįsta pilkio paliktus žingsnius. Koks džiugesys! Kai kuriems tai pirmas prisilietimas prie šio tauraus gyvūno žymės. Net daugel pėdsakų mačius, visad malonu savo delnu vilko pėdsaką priliesti… Uodai zyzia įnirtinai, tačiau Vaidotas atranda laiko papasakoti apie pelkę, parodyti šikšnosparnių inkilą, Mindaugas porina apie patirtus nuotykius, o Sigita – augalų žinovė – mus moko pažinti tai, kas visai šalia auga, keroja. Net vieną kitą pelkės paslaptį atskleidžia. Netrukus miško tankmę keičia nendrių juosta, o už jos pelkių pušaičių jūra. Kaip jos dailiai nuaugę, išsikeroję! Minkštut minkštutėlis kilimas verčia atidžiau dėlioti savus žingsnius, stengtis stebėti ir stebėtis šiuo nuostabiu gyvu kūnu. Samanų kilimas nuklotas saulašarėmis, tekšių lapais, kita nesuminėta augalija, kurios pavadinimų tokia gausybė, kad atminti sudėtinga. Ilgesniems pamąstymams sustojame vilkų pamėgtoje aikštelėje. Nors ore tvyro karštis, šioje vietoje vėjelis maloniai vėsina, tik vienas kitas uodas tepasirodo. Regis laikas sustojo. Vakaro saulė įkaitusi iki raudonumo atpalaiduoja iki tol iš miesto atsivežtus patyrimus, mintis, o pelkė gerte sugeria tai, ko mūsuose per daug… Prieiname pelkės ežerėlius, juose varlės kurkimas girdėti, saulašarių įvairovė. Tolumoje savas plunksnas besimainančios gervės vaikštinėja, o kai kurios nerimo pagautos pakyla į dangų.

Grįžimas atgalios, tiksliau tariant, tylieji žingsniai, džiugina širdį. Esama aplinkybė patvirtina, kad pelkė mus nuramino, pasiėmė mūsyse susikaupusį šnekumą, nerimą… Paskutiniais žingsniai pėdas kutenančiomis samanomis, nendrių juosta… Vėl ūgtelna medžiai, žvelgiant saulės link – matyti, kad artėjame prie palaukės. Einame dainuodami, dėkodami vedliams ir pelkei už suteiktą galimybę nors šiek tiek susipažinti su šiuo mūsų globojamo krašto stebuklu. Vienas iš gerą nuotaiką nešančių pėdsekių ruošiasi vykti atgalios į namus, nes kitą dieną dar vienas renginys laukia. Tad įsiamžinę bendrai akimirkai, linkėdami, kuo geriausio kelio, pajudame link Meižių ežero.
Meižių ežeras, kaip ir Kamanų pelkė esti nukentėjęs nuo melioracijų. Įvairaus gylio grioviai daugel kartų sekino šį vandens telkinį. Šis ežeras, kaip daugelis Lietuvos ežerų, apipintas padavimais, kuriuose pasakojama, kad jis atkeliavęs iš kitų vietų. Matyt, tuo laiku gyventa žmonių, kurie ne tik prisišaukti, bet ir apgyvendinti ežerą mokėję… Birželio 2 dienos ramų vakarą prie ežero puošė pėdsekių pašnekesiai, bendros vakarienės gamyba. Kulinariniais gebėjimais pasikausčiusios pėdsekės vėl nustebino daugel mačiusius. Jos išvirė tokią gardžią vakarienę, kad kone visi kelis kartus prašę pakartoti, galiausiai išsėmė paskutinius patiekalo likučius. Tad, patekėjus raudonam, didžiuliam mėnuliui iš vakarienės liko tik prisiminimas… Laukai skambėjo paukščių balsais, ežeras – didžiojo baublio baubimu, užkurtos ugnies šviesoje skambėjo kanklių muzika, lietuvių liaudies dainos, kurios darniai pynėsi su gamtos garsais. Labai didelis AČIŪ Kamanų rezervato direkcijai ir jos darbuotojams, kurie suteikė galimybę, aukojo savo laisvą laiką, vardan to, kad priimti mus, aprodyti Kamanų pelkę. Šie žmonės mums visiems suteikė įsimintinų akimirkų, o savo nuoširdžiu bendravimu ir atsidavimu pažinti pelkę, sukūrė jausmą šiose vietose dar kartą apsilankyti.

Kai kuriems iš mūsų birželio 3 dienos rytas prasidėjo ganėtinai anksti. Nuėję gulti apie 2:00 apie 4:35 kėlėmės ir pėdinome rytmetį sutinkančios gamtos takais. Palikti pėdsakai pasakojo, kad smėlėtais takais bėgiojo stirnos, žirkliojo gervės, ristelia tipeno lapės, šakeles tempė bebras, smėlyje maudėsi kurapkos. Prieš pat iš už medžių pasirodant saulei šalia ąžuolo galiūno, kuris galimai senos sodybos ar girios likučius atstoja, giedojome giesmę rytui ir šviesai, kuri mus šią dieną lydės. Sugrįžę į stovyklą stebėjome dangų, tikrinome Meižių ežero vandens tyrumą, dėliojome tolimesnius planus dienai, jauniesiems pėdsekiams įteikėm pažymėjimus, linkėdami domėtis ir kitiems pasakoti, koks stebinančiai įdomus mus supantis pasaulis.

Kuomet vidudienio saulė ėmė džiovinti paskutinius ryto vėsumos paliktus rasos krislelius, giesmę galiūnui Gargždų storajam ąžuolui giedojom. Laikas lyg sustojo, tvirtybės, pasitikėjimo drauge sėmėmės. Regis lietaus 4 savaites trūksta, o želmenys želia, augaliukai žaliuoja – iš kur ta tvirtybė, jėga augti? Esam sutarę, kad apie 14:00 susitiksim su Akmenės krašto menininku Antanu Adomaičiu. Tad, dalis mūsų pasuka savais keliais, o su kitais drauge vykstame į Akmenę – susitikimą su kūrėju.
Štai, malonus, senyvo amžiaus žmogaus kvietimas drąsiau užeiti į kiemą ir drauge užmegzti pokalbį. Juo daugiau bendraujame, tuo maloniau širdžiai, kad likimas suteikė galimybę šį žmogų sutikti. Pasakojimai, vidinės nuostatos ir vertybės taip įdomiai, darniai su gamta siejasi. O tapybos darbai, akmens kalbinimas, jo formų atskleidimas verčia žavėtis šio kūrėjo rankomis atliktais darbais. Likome nustebę, kuomet išvydome, kokią mįslę įminti ėmėsi Antanas. Jo pastabumo dėka, Akmenė veidą įgavo, ji atgyja, o mes lyg kokie šaukliai ta proga dainų iš toliau esančių Lietuvos žemių atsivežėm. O kaip įdomiai Akmenės mitas šio autoriaus paveiksluose sužiba! Dangus tą dieną ženklus siuntė, giesmės lietui – žaibus iššaukė, o Menčių karjero skardžiai ir į dangų iškelti aitvarai kvietė su džiugesiu atsisveikinti su šia įdomia vietove, kuriai esam palikę pažadą atvykti dar kartą ir dainų daugiaus atvežti.

Reiktų paminėti, kad Kamanų pelkės pavadinimas kilęs nuo tenykščių žemaičių žodžio “Kamanai”, reiškiančio šlapią, klampią, sunkiai prieinamą vietą…

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Akmenės raj. 2018-06-02/03)

Kelios kelionės akimirkos: Nuotraukų autoriai: T. Petrikas, G. Aleksandravičiūtė, T. Kinderavičius, T. Selickas

The post Pėdsekystės dienoraštis – Kamanų pelkių paslaptis appeared first on Baltijos vilkas.

Perskelbiame interviu su GAA “Baltijos vilkas” pirmininku Andrium Laurinavičium iš svetainės www.minfo.lt. Interviu buvo paskelbtas ta proga, kad Andrius sudalyvavo Vegfest festivalyje ir skaitė jame pranešimą. Pasak Andriaus,  “kiekvienam iš mūsų sugyvenimas su laukine gamta turi ribas. Pranešime norėjosi, kad susirinkusieji visų pirma atrastų savo sugyvenimo ribą ir pagalvotų kaip ją galima pastumti link taikaus sanbūvio. Pateikti pagrindiniai vykstantys konfliktai ir galimi sprendimai juos spręsti taikiomis priemonėmis, pasitelkiant sumanumą, o ne karingas priemones.” Vegfest’as Andrių, kaip visada, nustebino augalinio maisto pasirinkimo gausa bei pozityvia, taikia nuotaika.

Andrius Laurinavičius yra web projektų vadovas, kuris laisvalaikiu, norėdamas pailsėti nuo technologijų, ramybės ieško gamtoje. Jis yra Gamtosauginės organizacijos „Baltijos vilkas” tarybos pirmininkas. Prie jos prisijungė ir siekia išsaugoti nykstančius gyvūnų rūšis bei atkurti draugišką žmogaus santykį su gamta. Andriaus pranešimą tema „Kaip atkurti suirusį santykį tarp žmogaus ir laukinės gamtos” galėsite išgirsti birželio 9 d. Vegfest festivalio metu.

Kokiomis veiklomis užsiimate gyvenime?

Gyvenime esu web projektų vadovas. Drauge su komanda kuriame tinklalapius ir kitas web sistemas. Kažkaip susiklostė, kad dauguma narių yra iš IT srities. Bet, žinoma, ne visi.

Kuo užsiima draugija „Baltijos vilkas”?

Gamtosauginė organizacija „Baltijos vilkas” save vadina žinduolių advokatais. Mes bandome atstovėti jų teisę laisvai gyventi mūsų miškuose, atlikti savo įprastą vaidmenį ekosistemose, kad žmonės juos priimtų kaip būtiną mūsų unikalios gamtos elementą, be kurio ši nuskurstų ar sunyktų.

Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate siekdami išsaugoti vilkus?

Vilkai, kaip ir kitos charizmatiškos gyvūnų rūšys,  yra tarsi atskaitos taškas, nusakantis, kaip mes suprantame ir vertiname savo laukinę gamtą. Šiuo metu, remiantis atlikta apklausa, požiūris į vilką yra neigiamas. Ypač jis neigiamas tuose regionuose, kur žmonės susiduria su vilkais. Natūralu, kad negali būti draugiškas gyvūnui, kai randi savo augintinius papjautus, sužalotus. Kyla natūrali emocija – pyktis. Žmonės nuo seno yra pasirinkę spręsti šį konfliktą karinguoju būdu, kai stipresnis eliminuoja silpnesnįjį. Šis karingasis požiūris yra esminė problema norint judėti toliau ir spręsti žmonių bei laukinės gamtos sugyvenimo klausimą. Mūsų organizacijai dažnai tenka aiškinti natūralaus vilkų elgesio pasekmes, ieškoti būdų, kaip kartu sugyventi nesivadovaujant vien tik karingomis nuostatomis, siekti vilkus labiau pažinti ir suprasti.

Kodėl nusprendėte prisidėti būtent prie šios gyvūnų draugijos, o ne kokios kitos?

Prie šios organizacijos prisijungiau, nes tuo metu tai buvo viena rimčiausių organizacijų, siekiančių ne tik apginti gamtos resursus, bet ir mokytis, ją pažinti. Jaučiau norą realizuoti save iškeliant iššūkį spręsti šį šimtmečius trunkantį konfliktą tarp žmogaus ir laukinės gamtos. Nors tų konfliktų yra ir su kitais žinduoliais, tokiais kaip stumbrai, bebrai, kiaunės, šernai, bet su vilkais jų kyla daugiausiai, ir manome, kad išsprendus šį konfliktą, su kitais tą atlikti bus lengviau. Aplamai, savanoriavimas NVO yra tam tikras savo laisvės jausmo išpildymas. Kai tu savo noru ir jėgomis gali prisidėti prie pačiam svarbių ar rūpimų dalykų taisymo ar kūrimo. Susitikęs ir padirbėjęs su savo organizacijos kolegomis visada jaučiu savivertės pakylėjimą. Tai puikus būdas save išbandyti ir pasijausti reikalingu.

Ką manote apie nesenai seime pasiūlytą medžioklės įstatymą?

Taip, nesenai seime buvo pristatytas siūlymas į medžioklę įtraukti lankus bei prožektorius medžiojant plėšrūnus naktį. Visų pirma, labai liūdina, kad įtraukiant ar siūlant vis naujas priemones nesitariama ir nekreipiama dėmesio į visuomenės nuomonę. Atstovaujami labai mažos bendruomenės interesai ir naudojamasi valdžios galios pozicijomis. Kaip žinome, seime yra gausi medžiotojų grupė. Antra, manome, kad medžiotojų bendruomenė neturi pakankamai rimtų argumentų įvesti naują priemonę medžioklei su lankais. Yra puikių medžiotojų, kurie neabejojame tinkamai išnaudotų šį įrankį, bet žinant dabartinę situaciją su jų požiūriu į gamtos išteklius ši priemonė būtų grėsmė. Ji greičiausiai būtų panaudota organizuojant komercines medžiokles, kas visai nesisieja su atsakinga gamtotvarkine veikla.  O medžioklė su prožektoriais naktį prieštarauja Europiniams gamtosauginiams sutarimams, ji laikoma naikinimo priemone. Tad šie pasiūlymai nepagrįsti ir nesuprantami. Be to, bandoma apeiti aplinkos apsaugos ministerijos nuomonę ir iš karto pradėti balsuoti seime. Liūdna, jog turime tokių žmonių seime.

Kokios Jūsų pagrindinės funkcijos draugijoje „Baltijos vilkas”?

Šiuo metu esu tarybos pirmininkas. Nors pas mus visi nariai yra lygūs, bet man tenka papildomos popierinės procedūros,  raštiškas atstovimas organizacijai. Taip pat esu pasirinkęs sugyvenimo su žmogumi temą ir daugiausiai joje veikiu.

Apie ką kalbėsite vasaros Vegfest LT festivalio metu?

Festivalio metu labai norėčiau paliesti tą sritį, kurioje ir dirbu daugiausiai. Tai laukinės gamtos ir žmogaus sugyvenimas. Kur yra to sugyvenimo ribos? Kokios didžiausios problemos kyla šiuolaikinėje visuomenėje, norint išlaikyti laukinę gamtą? Kokios prielaidos neleidžia ieškoti ar taikyti naujų sprendimų? Kokias priemones jau dabar galima diegti, populiarinti? Apžvelgsime šią dilemą ateities perspektyvose. Labai tikiuosi, kad šis mūsų susitikimas iškels tam tikrus klausimus ir atvers kelią link naujo supratimo, kaip turėtume saugoti savo unikalią gamtą ir patys joje saugiai bei patogiai gyventi. Ką turime paaukoti, o ką tiesiog daryti kitaip?

Koks vilkų kiekis dar išlikęs Lietuvoje, kokiose vietose jie dažniausiai sutinkami?

Paskutinė oficiali apskaita vyko 2015 metais. Buvo suskaičiuotas minimalus 292 vilkų skaičius. Šiais metais vilkai skaičiuojami nauja metodika, skaičiai dar nepateikti.  Siekiame, kad vilkai būtų skaičiuojame šeimomis, o ne vienetais, nes tik šeima atlieka pilnavertį ekologinį vaidmenį gamtoje. Vilkai yra aptinkami visoje Lietuvoje, bet daugiausia jų Višyčio, Šilalės, Telšių, Kėdainių, Biržų, Ignalinos rajonuose. Vilkų daugiausia gyvena rezervatuose ir kitose miškingose vietose, kur jie mažiau trikdomi.  Stebėdami pasirinktus rajonus bei gaudami kitą informaciją galime manyti, kad vilkų populiacija stabili ir kažkiek didėjanti.

Kaip Jums atsirado noras prisidėti prie nykstančių gyvūnų rūšių išsaugojimo?

Man atrodo, tai atsiranda su tam tikra būsena, kai norisi ne tik gėrėtis ir pažinti savo krašto gamtą, bet ir kažką padaryti dėl jos išsaugojimo. Norėjosi labiau pažinti mūsų laukinių žvėrių gyvenimą bei lavinti įgūdžius konfliktų sprendimo, NVO interesų atstovavimo srityje.

Su kokiomis kitomis Lietuvos gyvūnų organizacijomis bendradarbiaujate? Kokius bendrus projektus vykdote?

Atskirų projektų nevykdome. Priklausome gamtosauginių NVO koalicijai ir su ja bendradarbiaujame. Kartu teikėme poziciją dėl naktinių taikiklių, medžių išsaugojimo miestuose ir kt. Kažkiek dalyvaujame ir dalinamės “Tušti narvai” iniciatyvomis. Taip pat bendradarbiaujame su šakalų organizacija GOJAGE, padedame stebėti šakalų atsiradimą Lietuvoje, LCIE – tarptautine stambiųjų plėšrūnų organizacija, kurios narys yra mūsų atstovas, NOAH – norvegijos vilkų apsaugos organizacija, kurią palaikėme, kai buvo siekiama sustabdyti vilkų naikinimą Norvegijoje.

Kaip dar prisidedate prie gyvūnų ir planetos resursų išsaugojimo?

Pagrindinis dalykas, manau, savo gamtos pažinimas ir tų žinių skleidimas. Dviejuose miestuose organizuojame pėdsekystės kursus.  Taip pat didelė dalis narių laikosi vegetariškos mitybos idėjų, tiek dėl maisto pramonė,s tiek dėl ekologinių priežasčių. Asmeniškai džiugu, kad jų vis daugiau

Ar daug laiko praleidžiate gamtoje? Kaip ten jaučiatės?

Stengiuosi pora savaitgalių per mėnesį išvykti į mišką vienas ar su artimaisiais. Kartais pavyksta dažniau, kartais rečiau. Taip pat kartu su organizacijos nariais stebime gamtoje vykstančius procesus, jų kitimą. Tai iš tiesų įtraukia ir tampa savotišku gyvenimo būdu, bendravimo forma. Taip ir pailsiu, ir būna proga pabėgti nuo rutinos. Tuo pačiu, keliaujant į kitas šalis labiau traukia gamtiniai objektai, nei miestų. Pastebiu, kaip kiekviena vieta pasižymi savo unikalumu ir natūraliai gimsta noras tai saugoti, puoselėti.

Kaip kiekvienas žmogus, kuriam rūpi laukiniai gyvūnai, gali prisidėti prie jų išsaugojimo?

Visų pirma, saugojimo idėjos gimsta gamtą vis labiau pažįstant. Tad pirmas žingsnis – joje lankytis ir rinkti žinias, atpažinti augalus, paukščius, miško žvėris. Antras žingsnis, tai visada pagalvoti, ar atliekamas veiksmas nepakenks aplinkai. Ar po savęs paliksime geriau, nei radome?  Ypač opi problema vienkartinių pakuočių ar indų naudojimas, ydingas požiūris į žvėris ir medžius tik kaip išteklius.

Kaip žmonės gali sužinoti daugiau apie Jūsų veiklą, prisidėti prie organizacijos ar tapti savanoriais?

Daugiau informacijos rasite mūsų svetainėje vilkai.lt Galite jungtis ir dalyvauti mūsų susitikimuose, mielai susipažinsime ir kartu atrasime būdą kaip prisidėti.

Autorius: Paulius Paulauskas, www.minfo.lt

The post Andriaus Laurinavičiaus draugystė su gamta appeared first on Baltijos vilkas.

Liepos-rugpjūčio mėnesiais prasideda sezonas, kai vilkai moko savo jauniklius medžioti, pjauna ūkininkų gyvulius ir pridaro nuostolių. Šiuo metu pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, ūkininkams plėšrūnų padaryta žala kompensuojama iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų. Pastaraisiais metais atsirado galimybė kompensuoti ne tik žalą, bet ir prevencines priemones, pavyzdžiui, aviganius šunis, elektrinius piemenis, tvoras – tokiu būdu būtų išvengta kasmetinės žalos. Tačiau praėjusių metų pabaigoje organizacijos „Baltijos vilkas“ narių atlikta savivaldybių apklausa parodė, jog vis dar verčiau apmokamos problemos pasekmės, o ne sprendžiamos jos priežastys.

Organizacijos „Baltijos vilkas“ savanoriai praėjusiais metais susisiekė su beveik 30-ies daugiausiai vilkų daromos žalos patiriančių savivaldybių darbuotojais, atsakingais už aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų skirstymą. Vos trečdalis iš jų (11) buvo pasitvirtinę tvarką, kuri leistų finansuoti ūkininkams prevencinių priemonių įsigijimą. Dalis savivaldybių atstovų motyvavo tuo, jog kol kas niekas dėl tokių lėšų nesikreipė, todėl tvarkos neturi.

Ūkininkės banda – apsaugota, tačiau savivaldybė šia gera žinia nesidalina

Šilalės rajono savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Virginija Bukauskienė teigė, kad nors lėšų skyrimo tvarka jų savivaldybėje yra patvirtinta, ūkininkai dažniausiai savo gyvulių apsauga rūpinasi patys, neprašo savivaldybės finansinės paramos. Šiame rajone dažniausiai ūkininkai apsitveria gyvulius elektriniais aptvarais, naudoja garsinius signalus (garso patrankas).

Varėnos rajono atstovas Irmantas Laniauskas sakė, jog ūkininkai jo savivaldybėje yra nusivylę įvairiomis apsaugos priemonėmis, nes vilkai išmoko peršokti net 2 metrus siekiančias elektrines tvoras. Šioje savivalybėje užpraeitais metais vienam ūkininkui finansuotas oro patrankų įsigijimas, praėjusiais metais paraiškų šios srities finansavimui negauta.

Vilkaviškio rajono savivaldybėje parama prevencinėms priemonėms įsigyti egzistuoja, tačiau ūkininkai nesikreipia. Todėl sutaupytas lėšas ši savivaldybė panaudoja kitiems tikslams. Šioje savivaldybėje gyvena ūkininkė Rasa Gavrilova, auginanti 10 veršelių bandą ir juos sauganti elektriniu aptvaru. Šį aptvarą ūkininkė gavo kaip paramą padedant organizacijai „Baltijos vilkas“ ir elektrinių aptvarų pardavėjams. Tačiau savivaldybė neviešina šios ūkininkės pavyzdžio kitiems.

Alytaus rajono savivaldybė 2016-aisiais metais prevencinėms priemonėms nuo laukinių gyvūnų daromos žalos bendrai skyrė per 8000 eurų, tačiau didžiąją dalį šios sumos sudarė repelentai želdinių apsaugai nuo stirnų. Vilkų gyvuliams padarytai žalai kompensuoti šioje savivaldybėje skirta per 7500 eurų. Prevencijai – nė euro.

Tauragės rajono savivaldybė gavo vieną paraišką ir, turėdami lėšų minėtoje programoje, ją finansavo. Dauguma savivaldybių laikosi tvarkos, jog gavę ūkininko paraišką ją nagrinėja, sprendžia, ar tikrai numatytos priemonės bus efektyvios, ar lėšos bus panaudotos tinkamai. Gera žinia ta, jog ūkininkai, kurie turi kantrybės pereiti dokumentų rengimo ir pildymo procesą, dažniausiai gauna prašomas lėšas, nes didžioji dalis savivaldybių šiam tikslui skirtų lėšų neišnaudoja.

Savivaldybės atstovas: didinkit medžioklės kvotas, kokios dar apsaugos priemonės

Anykščių rajono savivaldybėje vienas ūkininkas kreipėsi į savivaldybę paramos jau įsirengęs apsaugos priemones – šiuo atveju savivaldybė jam padėti nebegalėjo. Lėšos skiriamos tik būsimoms priemonėms įsigyti, jau įrengtos priemonės nekompensuojamos.

Liūdnai „Baltijos vilko“ atstovus nuteikė Kalvarijos savivaldybės atstovas Algirdas Bansevičius, tikinęs, kad lėšos prevencijai nuo vilkų neskiriamos, nes vilkai „eina kiaurai“ bet kokias apsaugos priemones – tad verčiau didinti jų medžioklės kvotas. Lėšų prevencijai nuo vilkų daromos žalos skirstymo tvarkos ši savivaldybė neturėjo ir neketino jos parengti.

Ukmergės rajono savivaldybės atstovai teigė, jog prevencinės priemonės nuo vilkų yra brangios, o lėšų joms įsigyti skiriama pernelyg mažai, todėl ūkininkai verčiau kreipiasi tuomet, kai jau reikia atlyginti vilkų padarytą žalą.

Daugumos savivaldybių, neturinčių minėtų lėšų skirstymo tvarkos, atstovai motyvuoja tuo, kad valstybiniu lygmeniu tai yra rekomendacija, o ne privalomas įpareigojimas. Todėl kol nėra įpareigojančio įstatymo, valdininkai skirsto pinigus tik už jau padarytą žalą.

„Baltijos vilko“ atstovams teko sulaukti ir itin kategoriškų savivaldybių atstovų atsakymų: „Ūkininkai patys tegul savo turtą saugo, prie ko čia aš?!“. Liūdniausia, kai tokį požiūrį tenka išgirsti savivaldybėje, kurioje statistiškai papjaunama daugiausiai gyvulių, pavyzdžiui, Klaipėdos rajono. Problema paliekama tik ūkininkams spręsti, o šie ne visuomet žino apie galimybes gauti finansavimą.

Visoje Lietuvoje –14 gautos paramos atvejų

Bene daugiausiai paraiškų – apie penkias – yra patenkinusi Telšių rajono savivaldybė. Dažniausiai šioje savivaldybėje finansuojamas elektrinių piemenų įsigijimas.

Varėnos, Vilkaviškio, Tauragės, Anykščių ir Molėtų rajono savivaldybėse 2016-aisiais patenkinta po 1 ūkininkų paraišką. Už skirtus pinigus ūkininkai įsigijo elektrinius piemenis arba savo bandas aptvėrė tvoromis. Ukmergės ir Kaišiadorių rajonuose patenkinta po 2 ūkininkų paraiškas.

Taigi, iš viso per 30 labiausiai nuo vilkų kenčiančių savivaldybių patenkinta tik 14 ūkininkų prašymų įsigyti prevencines priemones nuo plėšrūnų puldinėjimo. Tuo metu žalai atlyginti 2016 metais visos Lietuvos savivaldybės skyrė beveik 150 tūkstančių eurų.

Žinoma, patenkinama beveik 100 proc. gautų prašymų finansuoti gyvulių apsaugą, nes ūkininkai vis dar menkai žino apie šią galimybę. Viešinant ūkininkų sėkmės istorijas aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas būtų galima skirstyti racionaliau, kad jos turėtų ilgalaikį, o ne vienkartinį (žalos kompensavimo) poveikį.

Inga Labutytė-Atkočaitienė

The post Šaliname padarinius, o ne priežastis: vos trečdalis savivaldybių skiria lėšų gyvuliams nuo vilkų apsaugoti appeared first on Baltijos vilkas.

- Upele Dratvele, tokiu vardu kol kas norėtųsi į tave kreiptis. Nors lietus šią vasarą ganėtinai taupiai iš Dangaus sruvena, tačiau lankydamiesi rugpjūčio 19 dieną mėgavomės tavąja tėkme. Savo regimą gyvastį ties Lioliais pradėdama veržiesi į Virtukų miško prieglobstį, kuris ne tik upei, bet ir žmogui mielas. Dar iki to laiko, kol bičiuliams žinia apie išvyką į Žemaitiją brendo, ieškojo akys upių sraunumos, kuri natūraliais vingiais almėtų, kušėtų, sruventų, verpėtų. Atrado akys vardą Dratvuo. Jis toks keistas, nei jis, nei ji… O tokių žodžių su galūne uo, apie 400 turime: akmuo, laiminguo, omuo, sėmuo, sraumuo, želmuo… Paskatintas minčių, vardo neįprastumo, kvietimą dainų, pėdų, juoko tavy palikti, išsiunčiau.

Susitikom vidurdienį šalia tavęs, Flerijoniškės kaimo pievoje. Danguje vijosi balti ir pilki debesys, vėjas šiureno nupjautų laukų ražieną, o mes tuo tarpu mėgavomės gausiu pietų stalu. Vieni kitus vaišindami skanėstais, raginome priimti dalelę savęs, apsijungti į visumą ir drauge aplankyti tave, upele… Už riebaus pusvalandžio leidžiamės šlaituotu šernų keliu. Ir štai – pirmieji almėjimo garsai, akmenuotas dugnas, vandens iki kulkšnių. Pradžioje kiek vėsokas bristi, bet kuomet apsipranti, jautiesi lyg ilgai lauktas svečias. Kai kurie iš mūsų eina upelio krantu, pasakodami ką mato jame, o męs, ką matome upėje. Dalis kelionės vijosi pievomis, o dalis mišku. Palengva einant – grožėjomės gyvulių ganyklomis, kalvomis, apynių kvapu, laukinių serbentų uogomis. Vienam iš dalyvių ištarus, kad upelė ganėtinai sekli – vandens ėmė gausėti. Pradžioje iki kelių, vėliau pasiekus juosmenį pradėjom įsitikinti, kad bebdrai kuo puikiausiai atlieka vandens švarintojų vaidmenį. Iš pievų atitekėjęs vanduo nuraminamas, išliūliuojamas ir tik po to paleidžiamas mišku sruventi. Bebrų užtvanką pasiekė trys dalyviai. Kuomet vandens jau virš galvos ir drabužiai ėmė temti dugnan, nutariau kelionę tęsti krantu. Vieni kitų sulaukę dalinomės šiltais rūbais. Nuostabu tai, kad po šios atkarpos įveikimo išlindo Saulė. Jos spinduliai įkvėpė šilumos ir jėgos judėti tolyn, o atradus galimybę atsisėti – apdainuoti vandenis, žirgus, kurie šiam kraštui artimi, kaip niekas kitas.

Esu nuoširdžiai dėkingas dalyvavusiems, draugėj žengusiems ir tiems kurie norėjo, tačiau negalėjo. O jaunos mergytės dalyvavimas, lyg Dratvens upėlės čiurlenimas skaidrino mūsų mintis, tuo lyg įrodant, kad mes esam ne tik žmonių draugėj susiję, tačiau nešiojame gyvą gamtos pajautimą, gebėjimą su ja kalbėti, išklausyti, suprasti, padėti, draugėj stiprėti.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Dratvuo. 2018-08-19)

Kelionės akimirkų autorius: T. Petrikas

The post Pėdsekystės dienoraštis: Dratvuo appeared first on Baltijos vilkas.

Kiekvienas paliekam savus pėdsakus gyvenime. Vieni jų ryškesni, kitus, žiūrėk, šiaurus vėjas išnešioja, nė žymės nepalikdamas. Tiesa, vieni mėgsta juos taip giliai įspausti, kad net metų laikams nėra tiek galios juos vienu ypu nugurkti. O kiti nori nepastebėti jiems skirtą laiką praleisti. Tiek vieni, tiek kiti – neaprėpiamos visumos dalis, žavesį keliantys, gelminių paieškų norą ugdantys… Pažinimo džiaugsmas, jausmas, kad aplinkoje, kurioje esi, jautiesi laukiamas, gebi girdėti, suprasti, padėti, suteikia jėgos nuveikti įstabius darbus…

Šiuo trumpu tekstu, kviečiu jus sudalyvauti pėdsekystės kursuose. Paskaitų, išvykų metu drauge pažinti aplinką, gyvūnus, kurių apsireiškimai stebina, verčia mąstyti ir keisti požiūrį į tam tikrus mokslo knygose gerokai supaprastintus elgsenos modelius.

Plačiau apie kursus:

Planuojamas 15 paskaitų ciklas. Kursai vyks Kaune – vieną kartą savaitėje (ketvirtadienį), nuo 19:30 val. Paskaitos trukmė apie 1 val. Paskaitos prasidės nuo spalio mėnesio 25 dienos. Tikslesnė informacija pasieks užsiregistravusius dalyvius.  Užsiėmimai nemokami. Dalyvių kiekis ribotas.

Registracija aktyvi iki spalio 19 d. Registracija šiuo adresu: -> spausti čia

Kursai, kaip ir ankstesniais metais, sudaryti iš dviejų dalių: teorinės paskaitos (apie 15 paskaitų), bei praktiniai užsiėmimai (išvykos į gamtą). Dalis paskaitų patalpinta www.vilkai.lt/pedsekyste/kursai. Paskaitų turinys nežymiai gali kisti.

Paskaitų temos :

1. Gamtajausmė pasaulėvoka
2. Kertiniai pėdsekystės sandai
   
3. Stambieji plėšrūnai (vilkas, lūšis, lapė, mangutas)
4. Stambieji kanopiniai (briedis, taurusis elnias, šernas, stirna)
5. Kiti žinduoliai (įvairios pelės, voverė, kiškis, bebras, ūdra, barsukas, kiaunė, audinė, šeškas, šermuonėlis, žebenkštis, …)

Kontaktinis asmuo: 
Tomas Selickas
Tel. 862376945

The post Pėdsekystės kursai (Kaunas) 2018 Ruduo – 2019 Pavasaris appeared first on Baltijos vilkas.

Ką šiandien lietuviui reiškia vilkas? Gal tai tik bejėges, neapsaugotas avis pjaunantis plėšrūnas, o galbūt mūsų senovės protėvių garbintas didis Lietuvos žvėris? Apie žmogaus ir vilko santykį mūsuose byloja mitologija, tautosaka, simbolika, heraldika. Juk nėra nė vieno Lietuvoje, kuris nežinotų legendos apie Gediminą ir jo sapną, kuomet pastarasis Šventaragio slėnyje medžiojęs ir geležinį vilką susapnavęs. Lizdeika valdovui aiškino – geležinis vilkas neįveikiamą pilį ir miestą simbolizuojąs, kurio šlovė turėsianti visus pasaulio kraštus pasiekti (ką jau kalbėti apie Romos vilkę!). Bet Vilniaus kraštą ir vilkus sieja kur kas daugiau nei šis padavimas. Pasak žinomo etnologo, prof. L. Klimkos, aplink Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš žodžio vilkas. Netoli miesto būta Vilkų kaimo, taip pat Vilkabrastis, esantis prie Vilnios ištakų. Net kunigaikščio kariuomenės vyčiai arba geležiniai kariai, vilkais buvo vadinami. Manoma, kad senovės lietuvių gentis gyvenusi Vilniaus apylinkėse, vilką savo mitiniu globėju buvo pasirinkusi ir save vilko vaikais vadino. O Lietuvos kariuomenė ir šiandien vilko nepamiršta – turime sausumos pajėgų Mechanizuotą pėstininkų brigadą – „Geležinis vilkas“.

Bet pakalbėkime apie vilką kaip apie girių gyventoją. Vilkai yra labai sumanūs, bendruomeniniai gyvūnai. Jų šeimoje vyrauja sudėtingi socialiniai santykiai. Vilkų šeimą sudaro alfa pora ir jų dviejų metų palikuonys. Tik alfa pora gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama natūraliai stipriausių vilkiukų vada. Patelė vados metu gali atsivesti net iki 8 vilkiukų, bet vidutiniškai dėl maisto nepritekliaus ir įvairių ligų išgyvena tik du. Normaliai, ten kur jie nemedžiojami, vilkų šeimą sudaro 6-7 žvėrys, tačiau Lietuvoje įprastai šeimą sudaro 3-5 individai.

Kad jau rašau apie vilkus, leiskite spėti: kokios asociacijos pirmiausia kiltų žmogui, paklaustam apie vilkus? Viena pirmųjų, mano manymu, būtų kokia nors šiurpi scena iš Holivudo filmo, kuomet mėnulio pilnaties šviesoje girdimas stingdančiai baugus vilko, o gal net vilkolakio staugimas. Bet iš tiesų tas staugimas nėra nei stingdantis, nei toks baugus. Veikiau tai yra nepaprastai svarbi šių gyvūnų socialinio gyvenimo dalis. Tai yra komunikacijos ir emocinių ryšių išraiška. Vilkai staugia kviesdami susirinkti gaują arba pasimetus vienam jos nariui, tai padeda lokalizuoti, kur tuo metu yra vilkai. Prieš medžioklę staugimas atlieka įspėjamąją funkciją – gaujos nariai renkasi į būrį. Užfiksuoti atvejai, kuomet grįžtančiuosius iš medžioklės staugimu pasitinka likę gaujos nariai – taip juos tarsi sveikindami. Viena svarbiausių staugimo priežasčių yra ženklas kitiems vilkams. Šeima staugdama savo teritorijoje įspėja atėjūnus apie kilsiantį pavojų, jei šie išdrįstų kirsti svetimas valdas. Rujos metu vilkai staugimu išreiškia norą poruotis. Taigi, žmogaus ausis šių sudėtingų komunikacijos priemonių iššifruoti negali, o vilkams staugimas toks turtingas, kaip mums tai būtų tūkstantis žodžių.

Vilkai daugiausiai minta stambiais miško kanopiniais, bet yra prisitaikę misti ir daug įvairesniu ėdesiu. Esant maisto nepritekliui medžioja smulkesnius žinduolius, gali misti žuvimi ir net miško uogomis. Bene svarbiausias vilkų indėlis ekosistemoje – sanitaro vaidmuo. Medžiodami elnius, šernus ir briedžius, vilkai iš esmės rizikuoja savo sveikata. Šernas – nepaprastai gajus žvėris, o elnias ar briedis vienu spyriu gali lengvai sulaužyt vilkui kaulus ar net mirtinai sužaloti, todėl vilkai renkasi senus ir ligotus gyvūnus, kuriuos sumedžioti lengviau. Taip vyksta natūrali atranka, nes seni individai netenka galimybės poruotis ir taip užtikrinama sveikų kanopinių jauniklių karta. Itin svarbu paminėti, kad vilkai medžioja mangutus. Tai invazinė rūšis, atėjusi iš Baltarusijos. Mangutai, arba – usūriniai šunys, daro didžiulę žalą mūsų barsukams, išstumdami juos iš įprastų gyvenamų teritorijų. Negana to, mangutai platina pasiutligę, todėl vilkai, medžiodami juos, savotiškai gelbsti mūsų barsukus ir stabdo pasiutligės plitimą.

Bet neapsistokime vien tiktai ties šia diena. Atverskime vilko istorijos puslapį ir suprasime, kad Lietuvos giriose medžioja ledynmečio žvėris. Vilkas, kaip rūšis, egzistuoja ištisus tūkstantmečius. Medžioja ir prisitaiko. Žinoma, evoliucijos eigoje gyvūno išvaizda kito, bet pilkasis vilkas nuo paskutinio apledėjimo – Pleistoceno (12 000 – 10 000 m. pr. Kr.), išliko kone nepakitęs iki šių dienų. Kodėl mane taip jaudina vilko išgyvenimo istorija? Galbūt todėl, kad ledynmetį pilkasis vilkas išgyveno kartu su žmogumi. Galbūt ten užgimė ryšys, kai žmogus prisijaukino pirmąjį vilką. Trumpam įsivaizduokime save tame milžinų pasaulyje. Puraus sniego nuklotose ganyklose sušalusius žolės stiebus mėgina nukabint mamutai, gauruotieji raganosiai, didieji bizonai ir elniai. Juos medžioja ne ką menkesni grobuonys – urviniai liūtai, kardadančiai tigrai ir didžiausią siaubą ledynmetyje kėlę trumpasnukiai lokiai. Spėju, ne itin jauki aplinka. Bet kartu čia medžiojo ir vilkai. Ne tik mūsų pilkieji, bet ir ledynmečio vilkai. Ledynmečio vilkas yra didžiausias kada nors rastas vilkų šeimai priklausęs narys. Jo kūnas buvo tvirtesnis ir masyvesnis, kaukolė didesnė nei pilkojo vilko, todėl ir sukandimas stipresnis. Sakykime – tai buvo mega vilkas. Bet Pleistocenas tapo tarsi atrankos etapu, o evoliucija dar kartą įrodė, kad didžiulė kūno masė ir brutali jėga dar negarantuoja išlikimo. Visų didžiųjų ledynmečio milžinų seniai jau nebėra ant žemės paviršiaus. Ledynmečio vilko taip pat. Žmonės – sumaniausi ir pažangiausi iš visų plėšrūnų, ne tik išliko įšalo žemėje, bet ir tapo absoliučiu dominantu. Tačiau visą šį laiką greta žmogaus žengė ir pilkasis vilkas. Jis išliko ir išgyveno savo sumanumo, lankstumo, ištvermės ir sugebėjimo prisitaikyti dėka. Galbūt kažkur šios išgyvenimo kovos viduryje ir užsimezgė pirmasis ryšys tarp vilko ir žmogaus. Būtent šį momentą norėjo parodyti ir kino juostos „ALFA“ kūrėjai visai nesenai pasirodžiusiame filme.

Suprantama, kad šiandien nuolatiniai ir didžiausi konfliktai kyla tarp ūkininkų ir vilkų. Sakykime taip: ir vieni, ir kiti turi savo interesų. Aš šios problemos neišspręsiu, bet abejoju, ar medžioklės kvotų didinimas irgi gali ją išspręsti. Mano manymu, kaip pavyzdį galime imti JAV atvejį. Per XX a., ūkininkų iniciatyva, valstijose buvo kone visiškai išnaikinti pilkieji vilkai. Kas nutiko toliau? Elnių ir bizonų populiacija tapo nevaldoma. Ištisi žalieji plotai buvo nutrypti kartu su upių pakrantėmis, jos ėmė sekti. Bebrams tapo sudėtinga statyti užtvankas ir apsigyventi jose. Bet opiausia problema pasirodė kojotai. Būtent jie nevaržomai pradėjo pjauti avis. Pašalinus vieną elementą iš ekosistemos visa sistema ima klibėti nuo pat pamatų. Kad taip nenutiktų, 1995 m. pilkieji vilkai buvo grąžinti į JAV sraigtasparniais net iš Kanados. Ko gero, tai vienas tų pavyzdžių, kurių neturėtume praleisti pro akis.

Mano subjektyvia nuomone, mes – žmonės, esame arba bent jau turėtume būti pakankamai kompetentingi, jog susivoktume, kad mūsų turtas ir nuosavybė yra mūsų pačių atsakomybė. Galbūt atsigręžti į patį save, prisiimti atsakomybę ir įdėti šiek tiek daugiau pastangų apsaugant savo turtą, būtų pirmasis žingsnis į santarvę su šiais didingais ledynmečio plėšrūnais?..

Karolis Kasperas

The post Koks tas Lietuvos vilkas? appeared first on Baltijos vilkas.