Quantcast
Channel: Baltijos vilkas » Straipsniai
Viewing all 168 articles
Browse latest View live

GAA „Baltijos vilkas“ ir vaikų nuotykiai miške

$
0
0

Ar žinojote, kad gyvename tokiais laikais, kai ne visi vaikai gali suprasti pasaką apie Raudonkepuraitę, nes tiesiog nežino, kas yra vilkas? Tai tik ženklas mums, suaugusiems, kad turime su vaikais kuo daugiau bendrauti, ne tik papasakoti jiems apie miško žvėris, bet ir gyvai parodyti tikrą mišką. Štai GAA „Baltijos vilkas“ kartu su ikimokyklinio ugdymo įstaiga „Vaikystės sodas“ Mickūnų girininkijos miške surengė vaikams edukacinę išvyką, kurią pavadinome akcija vaikai miške.

Kol mokytojai „Vaikystės sode“ pasakojo vaikams apie medžius, miško gyventojus ir kitas istorijas, GAA „Baltijos vilkas“ nariai kelis vakarus dėliojo idėjas – ką vaikams parodyti miške ir kaip juos užimti, kad jie kuo daugiau sužinotų.

Paruošėme vaikams šešias užsiėmimų stoteles, tačiau pats miškas idėjų padiktavo dar daugiau. Pušį, kurią bebaigia išstuksenti meleta, pavadinome meletos kalve, ant tako radome kanopinių žvėrelių kailio kuokštą, aptikome lapės pėdsakus ir visų nuostabai ir džiaugsmui – šviežutėlius vilko pėdsakus, įspaustus miško keliuko smėlyje. Be miško pasiūlytų užsiėmimų, dar daug visko kartu su vaikais veikėme: uždavėme jiems įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar žmonės bijo vilkų, ar tėčiai vilkai parneša valgyti vilkėms ir vaikams, taip pat prašėme, kad vaikai atspėtų, apie kokius gyvūnus pasakojome istorijas, kartu su vaikais ant samanų sutūpę, sekėme jiems pasaką apie vilką ir kiškį. Visiems daug džiaugsmo sukėlė žaidimas Vilkiukai eina namo, kai vilkiukais tapę vaikai turėjo greitai skubėti pas mamą, kol bokštelyje miega medžiotojas. Po tokių nuotykių sumuštiniai gryname ore buvo patys skaniausi, vaikai pasigardžiuodami užkandžiavo ir pasistiprinę piešė, kaip jie įsivaizduoja avių bandos apsaugą nuo vilkų. Vaikų piešinius derėtų pamatyti ir ūkininkams, jie tikrai rastų daug efektyvių ir netikėtų būdų apsaugai: vilkams neįveikiami labirintai, ugnies tvora ir kt. Ir galiausiai mūsų išvyką užbaigėme kaip tikri vilkai – staugdami atsisveikinome su mišku.

Kviečiame visus ne tik pasakoti vaikams apie Raudonkepuraitę ir miško žvėrelius, bet ir keliauti į mišką. Juk miškas yra atradimų kupina žaidimų aikštelė vaikams, tad susiruoškime į išvykas kuo dažniau ir praturtinkime savo laiką, su visa šeima būdami arčiau gamtos.

GAA “Baltijos vilkas” informacija

Nuotraukų autoriai: Lina Paškevičiūtė, Andrius Laurinavičius ir Eglė.

The post GAA „Baltijos vilkas“ ir vaikų nuotykiai miške appeared first on Baltijos vilkas.


Pempių ir varnų šokis

$
0
0

Palei upelį šunų vedama nukeliavau į šiemet besiilsinčią ariamą pievą. Pajutau, jog ši pieva pilna gyvybės, įvykių ir emocijų. Sulėtinau žingsnį ir apžvelgiau pievą. Pastebėjau nubėgantį zuikį, ore skraidančias dvi pempes ir porą dirvinių vieversėlių. Viskas tiesiog pulsavo. Pempės pastebėjusios mane ir viską uostinėjančius mano šunis šiek tiek susierzino ir pradėjo klykauti. Tai išgirdusios pakilo dar dvi pempės ir prisijungė prie šauksmų. Dabar jų jau buvo keturios. Ėjau toliau. Staiga išgirdau gervių trimitavimą. Pastebėjau nuo netoliese esančio grikių lauko pakylančias dvi gerves ir pažeme atskrendančias link manęs. Staigiai atsisėdau ant žemės ir pasikvietusi šunis juos susiguldžiau. Gervių pora ramiai ir be galo oriai apskrido kelis puslankius aplink pievą. Stebėjo mane, ir supratusios, jog nėra jokio pavojaus nuskrido atgalios ir nutūpė, kaip aš spėju, prie savo lizdo. Pamačiusios gervių ramybę pempės taip pat nurimo ir pradėjo leistis. Liko tik vienintelė, prižiūrinti plačiąją pievą. Taip visiems nurimus staiga pajutau kažką keisto. Apsisukau aplink – tiesiai į mane, nuo nudžiūvusio medžio pusės pažeme skrido kranklys. Jo atstumas nuo žemės tebuvo kokie du su puse metro, ir aš jau buvau įsitikinusi, jog varnas praskris pro mano galvą, o galbūt net ims mane vyti iš čia. Tačiau klydau. Aš jam visiškai nerūpėjau. Pastebėjau, jog jo pasirodymas nustebino ne tik mane, bet ir pempes. Penkios pempės pakilusios į orą ėmė vyti lauk varną. Šis į jas beveik nekreipdamas dėmesio aiškiai kažko ieškojo. Pempės suprato jo ketinimus ir net nežadėjo nuo varno atstoti. Jų puolimas atrodė lyg šokis. Šis didelis paukštis spinduliavo savo rimtimi ir ramybe. Jis prikaustė visą mano dėmesį. Galiausiai, apsižiūrėjęs varnas patraukė lygiai tuo pačiu keliu, kaip ir atskrido. Tai pasirodė keista. Jaučiau, jog ši istorija nebaigta.
Pempės dar kurį laiką pasipiktino ir paklykavo, tačiau neesant jokiam pavojui ir jos apsiramino. Pradėjo tūpti į lizdus, ėmė viskas tilti. Nesigirdėjo nei vieno vieversio, tik kartais pamatydavau šen bei ten juos tyliai šmėgščiojant, ir tai mane nustebino. Prabėgo dar šiek tiek laiko. Tuo metu, kai visiškai įsivyravo ramybė staiga mane persmelkė kažkoks šaltis ir įtampa. Beveik tuo pačiu metu išgirdau vėl klykiant pempes, bet šis klykimas jau buvo daug įtemptesnis ir piktesnis. Pakėliau akis. Pamačiau, jog lygiai taip, kaip pirmasis varnas skrido, dabar atskrenda šeši. Visi rimti, tylus, baugūs ir grėsmingi jie skrido pažeme mūsų link, tačiau tarsi visiškai manęs nematydami. Jie turėjo tikslą, turėjo planą. Aš mačiau mėliu blyksinčias jų akis. Jie buvo žemai.
Prasidėjo kova. Šeši krankliai prieš šešias pempes. Supratau, jog jėgos nelygios, nes pempės tėra pusės, o kai kurios tik trečdalio varno dydžio. Pamačiau kaip iš kitos pievos į pagalbą atskuba dar dvi ar trys pempės. Taip jėgos susilygino. Ir šokis tęsėsi dar kelias minutes. Tai nebuvo įprasta kova. Tai buvo šokio kova. Varnai aiškiai turėjo taktiką – jie išsiskirdavo, apsupdavo pempes, tada vėl susieidavo į būrį. Aš ne iki galo supratau, kokia šios kovos-šokio priežastis, tačiau manau, jog šis kivirčas nėra pirmas jų barnis. Tai – besitęsiantis mūšis. Manau, varnai tikrai turėjo jėgų persvarą, tačiau pempės buvo nusiteikusios savo lizdus ir būrį ginti iki mirties. Tad galiausiai, tik dėl jiems žinomų priežasčių, varnai tyliai nusklendė kito miško link. Jaučiau, jog tai tikrai nėra jų kovos pabaiga, o varnų atsitraukimas tikrai nėra pasidavimas. Tačiau šiandiena jau bus ramu. Tai supratome visi. Pempės apskridusios pora „pergalės ratų“ ramiai išsiskirstė ir sutūpė į lizdus. Pakilo vieversiai. Pajutę saugumą jie pragydo, pradėjo nardyti visur aplinkui. Jų prisipildė visa pieva. Aš visiškai nesitikėjau, jog aplink mane buvo tiek daug vieversių! Vienu metu mačiau tiesiai priešais mane pralekiant vienuolikos vieversėlių būrelį. Supratau, jog turiu duoti gamtai ramybę. Nebegaliu toliau kelti įtampos, kai viskas po kovos taip nurimo. Juk tai, kas man buvo skirta pamatyti, aš pamačiau. Tyliai su šunimis atsistojome ir pasišalinome. Tuo tarpu ir paskutinė pievą saugojusi pempė nusileido ir nurimo.

 

Gustė Juknevičiūtė 

 

The post Pempių ir varnų šokis appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: Šavaša

$
0
0

Šeštadienis, liepos 30 diena. Rytas apniūkęs, bet oras maloniai gaivus. Apie 9:00 įsėdu į automobilį ir pajudu Dusetų link. Ties Degučiais lietaus lašai pradėjo tykšti ant automobilio stiklo. Iki Antalieptės, būtent joje susitarėme susitikti, ne tiek jau daug liko. Debesų kilimas vis labiau klojasi, o tamsiausia jo vieta, kaip tik ties Antaliepte. Atvykęs 10:00 radau vieną ekipažą, netrukus atvyko ir kitas. Mums bekalbant rinkosi kiti žygio dalyviai. O lietus vis nekantraudamas kaupėsi ir kaupėsi. Kuo daugiau žmonių, tuo gausiau lašai biro ant žemės.  Ir kas tuos žirniukus surinks. Žemė? Ji nuo gausios drėgmės jau nespėja… …žirniukai pavirto tėkme, kuri sruveno į miestelio gilumą. Taip jau nutiko, kad keli ekipažai pasivėlino, bet su jų atvykimu liovėsi lyti. Pradėjo sklaidytis debesys. Dangus, matyt, leido pradėti žygį, „apeigą“.

Ženklią dalį ryto praleidus automobilyje norėjosi pajudėti, tačiau kiek kitaip. Panašu, kad pasivaikščiojimo išsiilgęs ne aš vienas. Tad pasiėmę reikalingiausius daiktus stovime šalia Lūžų piliakalnio. Šis kalnelis dar mena tuos laikus, kuomet gentainiai drąsiai gynė, saugojo tai, ką atėjūnai kėsinosi išniekinti, sugriauti. Piliakalnis status, apaugęs aukštomis liepomis. Tie liepynai, tai senų girių palikimas. Mintis, kuri ką tik į galvą atėjo, galbūt šios liepos, tai tie patys gentainiai. Jie pakeitė „rūbą“ ir toliau saugo šią nuostabią vietą. Piliakalnio viršūnėje sutartinai sutariame sudainuoti giesmę, kuri, lyg nuoširdus prašymas, turėtų suminkštinti „sargų“ širdis ir leisti pamatyti Šavašą tokią, kokia ji atsiskleidžia tik tam, kurio pagarbus elgesys patikrintas laiko, pasitikėjimas užsitarnautas dažnu pasibuvimu. Labai gražu tapo, kai po giesmės dangus nušvito, debesys prasisklaidė, ausyse suskambo upės šniokštimas. Kelionė prasideda. Prieš tai kopę, dabar atsargiais žingsniais leidžiamės upės sraunumos link. Slidu. Po lietaus likę kaboti lašai gula ant rankų, galvos. Žinok, turi nusiprausti prieš pasimatydamas su ja – Šavaša. Ir štai, prieš mūsų akis josios tėkmė, sraunuma. Vasaromis, kuomet kritulių ne tiek gausiai kaip šiais metais būna, ji Šavašėle patampa ir tik nedidele srovele tebėga. O dabar ji visai kitokia…

Pasilabinam su upe… Ir… aplinkui atsiveria grybų karalija. Vieni jų tik išdygę, kiti jau spėję ištirpti. Beeinant paupiu kartas nuo karto užuosdavome kvapą, kuris lyg kritusio ir pradėjusio pūti gyvūno būtų buvęs. Kaip vėliau paaiškėjo, tai tų pačių, jau pradėjusių irti grybų kvapas. O kaip būtų nuostabu, jei mirdamas gebėtum skleisti malonų kvapą. Bet tuomet, matyt, turi gyventi ir elgtis kiek kitaip ir kaupti savyje kitus dalykus…

Šį kartą mus veda Rimas. Jis daugybę kartų čia yra buvęs. Tad žino kone kiekvieną šios upės kertelę, medžių milžinų, senolių santalkas. Sustoję pakeliame akis į viršų. Bandome suvokti, tokios nuostabios vietos, nesugriautą jauno – seno – jauno virsmą. Begalinis ratas, kuriame kaskart viskas iš naujo. Sename, tinkamai prižiūrimame miške gyvasties tris kartus daugiau nei tuose plotuose, kurie dėl godumo išniekinti tapo… Noriu pajausti upės jėgą. Brendu į ją. Dugnas akmenuotas, vandens vietomis iki kelių. Tai iš vieno, tai iš kito kranto suvirtę medžiai sujungia du vienas kito ieškančius… Ant tų medžiu klojasi žalias kilimas ir dygsta naujas miškas. Pasroviui eiti lengva, bet pamėgink prieš srovę. Va tuomet pamatysi ir pajausi ar turi užtektinai jėgų, noro ir ryžto taip eiti… Grupė pajuda upės krantu, kurio pabaiga – Šventoji. Įdomus pastebėjimas, tačiau ne mano, o draugo, kuris čia užaugęs, kad šioje vietoje kairys upės šlaitas aukštas ir status, o šiek tiek labiau į aukštupį, kitapus upelį kirtusio tiltelio, krantai verčiasi ir dešinys šlaitas kaip tik tokio statumo tampa… Tą pastebėti gali tik ilgėliau su upe bendravęs žmogus… Šlaite medžiai lyg stygos ištįsę. Jų stiprybė – buvimas vienas šalia kito. Nes kitu atveju ar toks didelis gebėtum išaugti… Upės vingiai staigūs, vanduo atsimušdamas į akmenis pavirsta sūkuriais, purslais ir kriokliukais. Saulė gerokai įšildė orą, tad paėjėjus krantu vėl norisi bristi į upę. Krantu eiti lengviau, bet akmenuota upe įdomiau.

Sustojame ties staigiu vingiu. Nutariame sudainuoti dar vieną giesmę, kuri būtų skirta šią upę apglėbusiems miškams. Po šios „pertraukėlės“ dar labiau suklustame ir panyrame į gyvastį, kurioje esame. Pėda po pėdos kylame į šlaito pradžią, nuo kurios laiptukais vėliau leidomės prie akmenio su pėda. Vėl upė, šalia akmuo su pėda ir didžiųjų šaukščių sąžalynai. Dar neteko matyti tokio dydžio augalų, tad akimirką užplūdo pojūtis, lyg atogrąžų miškuose būčiau. Nutarėme įamžinti šią akimirką. Keliolika fotoaparato kliktelėjimų ir visi atsipalaiduojame. Įsitaisome ten kur kam patogiau ir stiprinamės maistu. Keliolika metrų nuo šios vietos yra šaltinis „Šveicarkos“ vardu pavadintas. Tad nepraleidome progos jo aplankyti. Šaltinis gyvas. Jo vanduo kunkuliuoja, esti šiek tiek geležingas, nes už versmės sruvenančiame vandenyje tam tikri rusvos spalvos dumbliai gyvuoja. Numalšinę troškulį susigundome įmerkti rankas į tas versmeles. Oho, koks vėsus vanduo, ilgiau palaikius ranką ima gerokai gelti.

Už šaltinio esanti upės atkarpa gerokai tankesnė. Eiti darosi sudėtingiau. Nutariame keltis į kitą krantą, juolab visai čia pat matyti molingas Šventosios šlaitas (santaka). Keliamės. Vieni brenda vandeniu, o kitiems, ištiesdami rankas, padedame kelionę tęsti nuvirtusių medžių kamienais. Šventoji visai kitokia. Ji ramut ramutėlė. Sruvena taip, kad į save priimdama neramius, tačiau šiltus Šavašos vandenis, nė kiek nepasikeičia… Eiti palei Šventosios vagą darosi vis sudėtingiau, tad kopiame į šlaito viršūnę. Upės vandenys lieka augalijos paslaptyje… Einame vienas paskui kitą. Toks ėjimas pavirsta žaltišku vinguriavimu. Tai vyksta iki tol, kol pamatome voveraičių „tiltus“, kuriuos saugo baravykai. Pabunda rinkėjo jausmai… Krepšeliai ir maišeliai pilnėja su kiekviena minute. Tokį kiekį grybų senokai teko matyti… Girdisi juokas, raginimai judėti tolyn, tačiau… Netrukus akys matydamos pilnus krepšius nurimsta, tad nesunkiai įtikinam vieni kitus judėti tolyn. Artėjame prie ąžuolų. Kaskart pamatęs didelį medį negaliu nesustoti. Norisi pasidžiaugti jo didybe ir padėkoti tam žmogui, kuriam atsirado drąsos suteikti galimybę šiam medžiui atsiskleisti. Giesmė suskamba ąžuolams, jų grožiui ir stiprybei…

Žygiuojame apie penkias valandas, tad kai kurie pradeda jausti nuovargį. Kadangi šio pasibuvimo, „apeigos“ tikslas nėra save nuvarginti, tai trumpiname maršrutą. Brendame per čiobreliais kvepiančią pievą, kol galiausiai pasiekiame kelią, kuris veda prie Lūžų pilkapių ir akmens su dubeniu.

Lūžų akmuo. Šio akmens viduryje žmogaus rankomis išgremžtas dubuo. Tai lyg akis, kuri sudrėkusi per lietų žiūri į dangų. Praeityje ir dabar čia skamba giesmės, kurios sujungia tai, kam išvaizda ir forma neturi reikšmės. Apeiga baigta…

Suskylam į dvi puselas. Dalis mūsų pasliką nakvotie, a dalis grįžą namą. Manau šią žygią akimirkąs kiekvienam sugulė savaip.  Ir kiekvienas savaip pradės ir užbaigs sakiniokų, katram žodys  Šavaša  pavirst galėtų į SAVAS ir AŠ.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Rimo Pakerio nuotraukos:

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: Šavaša appeared first on Baltijos vilkas.

„Žvėrinčius“ – ne vieta laukiniams stumbrams

$
0
0

Rugsėjo 20 d. „Žvėrinčiuje“ švenčiamas veiklos jubiliejus ir atidaromas naujas aptvaras stumbrams. Būtų gražu, jei į šį aptvarą nebūtų ketinama uždaryti laukinių stumbrų ir jo statybai nebūtų sunaudotos stumbrų apsaugai reikalingos ES lėšos. Aplinkos ministerijos pranešime teigiama, kad šis aptvaras bus skirtas ne tik parodyti stumbrus žmonėms, bet ir laikinai apgyvendinti laisvėje sugautus stumbrus. Kodėl laisvuosius žvėris norima uždaryti į zoologijos sodo aptvarą? Ar iš šio aptvaro jie grįš į laisvę? Koks bus jų likimas?

Stumbrų apsaugos planas ir aptvarai

Lietuvoje laisvėje Panevėžio ir Kėdainių rajonuose gyvena kiek daugiau nei 100 stumbrų. Šie žvėrys nėra patogūs plėtojamam žemės ūkiui, todėl nutarta mažinti jų gausą perkeliant juos į kitas teritorijas. 2015 m. Aplinkos ministerija patvirtino Stumbro apsaugos planą ir tuoj pat ėmėsi naudoti ES paramos lėšas įgyvendinti jo punktams.

Deja, plano idėjos sukasi beveik vien apie aptvarus – jų statybą, stumbrų gaudymą ir uždarymą ir itin menkai apie jų perkėlimą į laisvę. Laisvųjų stumbrų uždarymas į aptvarus reiškia, kad jų nebelieka laukinėje gamtoje, todėl itin keista tai vadinti laukinių stumbrų populiacijos apsauga. Būtent dėl to, kad laukinių žvėrių gaudymas yra jų nykimo priežastis, tarptautiniai gamtosauginiai susitarimai draudžia laikyti nelaisvėje gamtoje sugautas saugomas rūšis. Tačiau Aplinkos ministerija laikosi aptvarų sumanymo. Po stumbrų apsaugos skraiste suplanuoti trys aptvarai: vienas Pašilių stumbryne, vienas „Žvėrinčiuje“ ir vienas Dzūkijoje. Tik iš pastarojo – Dzūkijos, aptvaro stumbrus ketinama išleisti į laisvę. Visi suplanuotieji aptvarai vadinami laikino laikymo aptvarais. Tačiau žodis „laikinas“ čia turi savitą prasmę, nes šių aptvarų laikinumas reiškia ne tai, kad laukinio žvėries gyvenimas aptvare truks neilgai, o tai, kad žvėris ketinama vežioti iš vieno aptvaro į kitą, taigi, ne vieną kartą gaudyti, migdyti, kelti į transporto priemonę ir pervežinėti.

Tiek pagauti, tiek pervežti laukinį stumbrą yra labai sudėtinga ir rizikinga. Net ir aptvare esantys stumbrai priešinasi tam, kas juos gąsdina. Žvėries vaikymas, kilnojimas ir tampymas, migdančių preparatų naudojimas – visa tai yra rizikos, nes stumbras gali susižeisti, užsimušti ar būti numarintas ne visai tikslia doze. Stumbrai yra prisirišę prie savo bandos ir savo teritorijos, todėl kiekvienas pervežimas ir įkurdinimas naujoje aplinkoje su nepažįstamais stumbrais yra stresas gyvūnui.

Kam naudojami laikino laikymo aptvarai?

Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje laisvųjų stumbrų yra mažai, todėl siekiama plėsti jų gyvenamas teritorijas. Naujam stumbrų paleidimui tinkamoje vietoje statomas aptvaras ir į jį atvežami bei uždaromi stumbrai. Jis ir yra vadinamas laikino laikymo aptvaru. Tokia praktika reikalinga, kad tik atvežti stumbrai neišsilakstytų pavieniui ir nepultų paniškai ieškoti savo buvusių „namų“. Aptvare atvežtieji stumbrai turi susiburti į bandą, nusistatyti tarpusavio santykius, apsiprasti su nauja teritorija, o išleisti dar gali grįžti maitintis prie aptvaro. Taigi, laikino laikymo aptvaras statomas ten, kur stumbrus ketinama paleisti, ir banda jame laikoma neilgai. Ypač jei tai laukiniai stumbrai, kurie neturi priprasti prie žmonių, o prie gyvenimo laisvėje jiems pratintis nereikia.

Iš „Žvėrinčiaus“ aptvaro stumbrai nebus paleisti, šis aptvaras niekaip negali jų adaptuoti paleidimui Dzūkijoje. Taip pat „laikinas“ jų laikymas neapibrėžtas – nežinia, kada jie galės būti vežami į Dzūkiją ir ten vėl iš naujo apgyvendinami aptvare. „Žvėrinčiaus“ aptvaras yra žmonių pramogų vietoje, o tai didina konfliktų su žmonėmis riziką, jei ilgiau pagyvenę aptvaruose žvėrys nebebijos žmonių ir vėliau bus paleisti.

Laukinių stumbrų turas po Lietuvą

Tad kodėl sumanyta laukinius stumbrus gabenti į „Žvėrinčių“? Vienas iš atsakymų – todėl, kad Dzūkijoje aptvaro dar nėra, Pašilių stumbryno aptvarai dar nepraplėsti, o stumbrus norima gaudyti jau dabar. Tiesiog labiausiai nuo maršruto Kėdainiai-Dzūkija nutolęs aptvaras įrengtas pirmiausia. Ir taip nutiko ne atsitiktinai – taip suplanuota darbų tvarka. Vadovaujantis planu, stumbrus gaudyti norima dar nepasirengus jų paleidimui Dzūkijoje. O tikrojo laikino laikymo aptvaro Dzūkijoje, kur stumbrus ketinama paleisti, įrengimas numatytas kaip paskutinis darbas, tik po zoologijos sodų (stumbrynų) plėtros. Tai patvirtina, kad pagrindiniai stumbrų „apsaugos“ tikslai yra pastatyti aptvarus ir uždaryti į juos laisvuosius žvėris, o tolesnis sugaudytųjų gyvūnų likimas labai miglotas.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nei vienas laukinis stumbras dar neatvežtas į „Žvėrinčių“. Kol kas aptvare įkurdinti nelaisvėje gimę stumbrai. Galbūt zoologijos sodui to ir pakanka? Laukiniai žvėrys lai būna laisvėje.

 

Gintarė Žalkauskaitė

GAA „Baltijos vilkas“

The post „Žvėrinčius“ – ne vieta laukiniams stumbrams appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės kursai (Kaunas) 2016 Ruduo – 2017 Pavasaris

$
0
0

Vėjo, šalnų nugairinti lapai vis labiau apsunksta nuo spalvų… Kas dieną rimstanti gamta suteikia galimybę pasinerti į nuostabų virsmą: lėkti kartu su vėju, šlamėti medžio ramybe, vilko žingsneliais žengti į erdvę, kurioje kiekvienas sungtas į vieningą, tobulai apmąstytą vyksmą. Kartą teko stebėti ramiai besiganančias karvutes, kurių akyse įžvelgiau begalinės išminties žybsnius, ramumą, kurio kartais taip trūksta žmogui. Šį potyrį raštu perteikti ar žodžiu perduoti yra ganėtinai sunku. Tą turi išjausti pats…

Pėdsekystės kursai tai: teorinių paskaitų virtinė, pasivaikščiojimai gamtoje, dalinimasis patirtimi, pažinimo džiaugsmas. Užsiėmimų metu siekiama išlaisvinti mintis iš mums primestų nusistymų. Pamėginti į gamtą, gyvūnus pažvelgti taip, lyg žvelgtum į nepažintą pasaulį. Išsiugdyti, sustiprinti gebėjimą suprasti, gerbti, saugoti ir kitam perduoti.

Jei pajautei, kad to kas išvardinta Tau norisi, tuomet pamėgink sudalyvauti pėdsekystės kursuose. Gal būt jie bus tai, ko ieškoja arba bent jau tai, kas prisidės prie savęs ir kito pažinimo.

 

Pėdsekystės kursai:

Planuojamas apie 20 paskaitų ciklas. Kursai vyks Kaune – darbo dieną, vieną kartą į savaitęPaskaitos trukmė apie 1 val. Paskaitos prasidės nuo lapkričio mėnesio. Kursai vyks ketvirtadieniais, greičiausiai nuo 20:20 val. Tikslesnė informacija bus pateikta užsiregistravusiems dalyviams.  Užsiėmimai nemokami. Dalyvių kiekis ribotas.

Kursai, kaip ir ankstesniais metais, bus sudaryti iš dviejų dalių: teorinės paskaitos (apie 20 paskaitų), bei praktiniai užsiėmimai (išvykos į gamtą). Dalis paskaitų patalpinta www.vilkai.lt/pedsekyste/kursai.

Teorinių paskaitų temos :

  1. Pėdsekystės pagrindai
  2. Stambieji plėšrūnai (vilkas, lūšis, lapė, mangutas)
  3. Stambieji kanopiniai (briedis, taurusis elnias, šernas, stirna)
  4. Kiti žinduoliai (voverė, kiškis, bebras, ondatra, ūdra, barsukas, kiaunė, audinė, šeškas, šermuonėlis, žebenkštis, …)
  5. Orientavimasis gamtoje, gamtosauga Lietuvoje.

Registracija bus aktyvi iki spalio 23 d. Registruotis galite šiuo adresu: -> spausti čia

 

Kontaktinis asmuo: 
Tomas Selickas
Tel. 862376945

 

The post Pėdsekystės kursai (Kaunas) 2016 Ruduo – 2017 Pavasaris appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: Baltvydžių giria (Pirma dalis)

$
0
0

Kalvoti debesys iš lėto plaukia šviesiai melsvu dangumi. Kas…  ir kur… juos veja? Atrodo, kad rudenį šie debesys leidžiasi žemyn. O jei esi kantrus, gali išgirsti, kaip jie užkliūdami už vos besilaikančių lapų juda žeme, po savęs palikdami rausvai gelsvai žalsvą kilimą. Juo ateis ramuma, apmąstymas ir nauja gyvastis… Mintis galima pasėti! Daugelį minčių esame linkę slėpti. – Neduok Dieve, kas nors išgirs ką ir kur esi pasėjęs. Išpeiks, sutryps… Bet jei apie tai papasakoji artimam sielos būvyje žmogui: jis pagirs, pasidomės, pasaugos… Tad kviečiu panirti į tą minties augalų sodą, kurį pasėjau, o pėdsekiai užaugino…

 

Pirmoji kelionės diena (2016-10-01):

Šiandien prasidėjo spalis. Tą rytą net nepagalvojom, kad jau pasibaigė rugsėjis. Atsikėlėm, atsigėrėm arbatos ir ėmėme ruožtis kelionei. Nors tai ruošimusi gal net nepavadinsi. Viskas buvo susidėta, tereikėjo sunešti į automobilį.  Ryto saulė dar tik tik pradeda vaikyti tamsumas. Kelionė į Lenkijos gilumą nėra labai tolima, bet apie 5 valandas užtruks. Vykstame į Belovežo girią. Ši giria turi tokius gražius vardus: Baltvydžio, Baltvydžių giria. Galbūt šioje girioje daug baltai apsirengusių vydžių (žmonių gebančių daugiau matyti ir pajausti) būta. Juk Vydūnas (Vilhelmas Storostas) ne šiaip sau tokį slapyvardį pasirinko. Jis po savęs paliko daug tekstų, kurie kelia žmogaus sąmonigumą, gebėjimą vydėti.

Vykstame pasidalinę į dvi grupes. Vieni vyksta iš Vilniaus, o kiti iš Kauno. Sutarėme apie 13:00 susitikti šalia Baltvydžių girios esančio Hainuvkos (Hajnówka) miestelio. Daliai mūsų šiokių tokių nesklandumų iškilo Balstogėje (Białystok). Nebuvome atsinaujinę GPS duomenų, o ten kaip tik įrengti nauji apvažiavimai. Tad teko ilgėliau pasisukinėti. Bet jei neturi GPS arba pabodo klaidžioti jo vedamam, tai paprasčiausiai žiūrėk į nukreipiamuosius ženklus. Laikykis 19 kelio, Liublino krypties, ir taip bevažiuojant atsiras ženklai į Hainuvkos miestą. O grįžtant laikykis to paties 19 kelio tik jau Kužnica krypties…

Lenkijoje vidurdienis. Apie 13:30 Lietuvos laiku sveikinamės prie „boružių“ parduotuvės. Draugiškai vaišinamės vieni kitų siūlomais gardėsiais. Šios dienos tikslas pavaikščioti Tomaszowa ir Žubrowa keliukais. Jie esti 273 – 276, 304 – 307 kvartaluose. Jeigu planuojate vykti, tai turėkit omeny, kad tik nedidele dalimi keliukų yra galimas automobilių eismas. Su tuo susidūrėme, kuomet mėginome šiuos kvartalus pasiekti „Droga Hajnówka„ keliu. Teko suktis atgal ir vykti pro Zwierzyniec link Budy (Budų) kaimo. Lietuvoje taip pat yra kaimų, kurie su būdos vardu siejasi (Griškabūdis, Zypliabūdis, Varnabūdė, Valakbūdis, Skarbūdis, Būda, …). Tokiose vietose, galimai kirtėjai ar žmonės dirbantys su medžiu įsikurdavo (susiręsdavo „būdą“ – laikiną būstą). Ir taip gimdavo kaimas.

Sustojame šalia Budų (Budy) kaimo. Automobilius išrikiuojame šalikelėje. Iki tos vietos, kur planavome pradėti žygį dar reiks apie kilometrą nupėdinti. Keliukas asfaltuotas, bet tiek vienoje, tiek kitoje jo pusėje galima grožėtis parką primenančiu mišku. Gausu liepų. Jų gelstantys lapai suteikia miškui šviesos, šilumos. O eglių, juodalksnių, ąžuolų siena saugo, kad jos nesibaimindamos vėjų galėtų džiuginti praeivių akis. Štai Liutovnios (Łutownia) upė. Tą dieną jos krantus šienavo traktorius. Turbūt tam, kad pavasarį tam tikroms paukščių rūšims būtų galimybė įsikurti. Trumpai stabtelnam, stebime bebro užtvankėlę, kuri nors šiek tiek pristabdo vandenis. Už šios upės sukame į kairę ir įžengėme į mišką, kuriame ąžuolai galiūnai, ilgakamienies pušys. Miške sausa, jaučiasi, kad lietaus trūksta. Eidami keliuku atrandame stumbrų pėdsakus, jų „iškeptus pyragus“, vilkų veiklos žymes. Paėjėję atrandame stumbrų maudyklę. Ji ištrypta kelių dienų senumo pėdsakais. Čia lankytasi ne tik stubrų bet ir elnių, lapės, kiaunės. Sutūpiam atokvėpiui…

 

Žingsnis po žingsnio prieiname kitą lieptą. Kelio atkarpa matyt buvo dažnai naudojama, nes vietomis išbetonuota. Šalia šios vietos pastebim nulaužtą ir apgraužtą juodalksnį. Atidžiau patyrinėjus paaiškėjo, kad tai stumdro darbas. Turbūt vestuvių įkarštyje norėjosi su kuo nors pasigalinėti, tad po akimis pasimaišęs medelis buvo įveiktas ir jam teko žemai nusilenkus sulaukti žiemos… Kuomet lankaisi gamtos ritmu besisukančiame miške, pamatai, kad jame nėra ryškaus skirtumo tarp mirties ir gyvasties. Bedžiūstantis medis dar stovėdamas apauga samanėlėmis, o kuomet nuvirsta – jau turi nuostabius rūbus ir savo būsena dar labiau papuošia mišką. O kuomet pamatai plynai išpjautą, nuniokotą žmogaus rankų mišką, apima jausmas lyg šį mišką būtų ne tik kad nuogai išrengę, bet ir „odą“ nulupę. Ir ta žaisda gis ilgai…

Tolumoje pamatome įspūdingo dydžio, tiesut tiesutėlius, gilėmis pasidabinusius ąžuolus. Vienas iš jų su didžiule kiauryme, kurioje puikų guolį galėtų įsirengti net lūšis. Šiuo metu apie 16:00. Susėdame kelių kryžkelėje. Kramsnojame sausučius ir galvojame, kur nakvosime…

Beidami atgalios atrandame ąžuolą, kurį apkabinti reikia trijų žmonių. Sustojame šalia jo. Sutartinai keliems iš mūsų kilo noras sudainuoti, sugiedoti šiam ąžuolui ir kartu visam miškui. Tai būtų lyg padėka, kad taip svetingai mus priėmė, nepaklaidino… Eidami link automobilių matėme stumbrų šėryklas, kurios iš tiesų įspūdingos.

Į nakvynės vietą, kuri buvo 243 – 272 kvartalų sandūroje, atvykome apie 20:00. Sutemę, kojos apsunkę. Kūnas nori poilsio, o minčių dar tiek daug. Reikia nurimti. Sugulame ant kilimėlių, vėjas vos vos šiurena medžių viršūnes, danguje žybčioja žvaigždės, pasigirsta žalvarinio dubenėlio skimbčiojimai ir grupė susilieja su ramuma dvelkiančiu mišku.

 

Nuoširdžiai ačiū dalyvavusiems, ketinusiems, bet nagalėjusiems. Visi jūs nuostabūs.

Laukite antros dienos aprašymo ir nuotraukų.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Giedrės Aleksandravičiūtės, Valdo Vasiliausko ir Tomo Selicko nuotraukos:

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: Baltvydžių giria (Pirma dalis) appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: Baltvydžių giria (Antra dalis)

$
0
0

Pirmos dienos vakare, gerdami ugnies apvalytą šilumą, dalinamės patirtais įspūdžiais. Toks šiltas bendravimas nelieka be pėdsakų… Įsiterpdamas į smagiai besišnekučiuojančiuosius pasiūlau sudalyvauti rytiniame pasivaikščiojime. Keltumėmės apie 5:30 ir iš lėto žingsniuotume mišku iki pakils saulė…

Rytas prasidėjo anksti. Dar tamsu. Tie kas miegojo po ąžuolu teko saugotis giliukų, kurie vėjui pustelėjus dungtelėdavo į žemę. Iš pradžių girdėdamas sušlamėjimą stipriais užsimerkdavau, kad kliuvus į kaktą mažiau skaudėtų, bet vėliau lioviausi. Pasiverčiau ant šono ir prabudau tik ryte, apie 4:00. Visai šalia žvygčiojo naminė pelėda. Atsisėdau. Tolumoje girdėjosi šunų lojimas, laužavietėje vis dar švietė rausvas žiburys.

Rytas prasidėjo su tam tikru nesusipratimu. Dalis norinčių prabudę 05:30 ruošėsi žygiui. Dar šiek tiek luktelėję ir neišgirdę žymesnių krebždesių nusprendėme, kad niekas daugiau neplanuoja eiti. Bet klydome. Buvo norinčiu ir daugiau, tik jie išlindę mūsų jau nerado. Tad jiems teko vaikštinėti atskirai. Bet nuostabu tai, kad jie prabudo, girdėjo, kaip bunda gamta, stebėjo šešėlių nyksmą, dienos pradžią…

Grįžkime į tą ankstyvą rytą. Tamsu… Pelėda perskrisdama iš vienos vietos į kitą nežymiai cyptelna. Po tokio cyptelėjimo už pusės minutės prasidėdavo žygčiojimai. Šio paukščio balsas šaižus, lengvai sklisdamas pro ramaus ryto skraiste apglėbtus medžius perspėja tuos, kurie geba girdėti, kad ji šiuo metu medžioja ir reikia būti apdairiems. Žingsniuojame iš lėto, nerangiai. Kartas nuo karto sustojame, kad priprastume, pajaustume, kas šiuo metu vyksta miške. Netrukus prieiname siaurą geležinkelį. Jis buvo lyg atskaitos taškas, kurio ir tamsų rytą nepraeitum. Pagrįžtame atgalios. Atrandame kvartalinę liniją. Keliukas nežymiai apaugęs žolėmis. Tokiu keliuku eiti ganėtinai paprasta, nes iš abiejų pusių supa aukšti medžiai. Vėliau padėtis keičiasi, tai vienoje, tai kitoje vietoje užeiname augalų sąžalynus. Kartas nuo karto sustoję pasiklausome. Vis dar girdėti pelėda. Jos balsą papildo krentantys medžių lapai ir mūsų šiugždesiai. Švinta. Prabudo žvirblinės pelėdos. Jų švilpčiojimai nuskambėjo per visą masyvą. Saulė pradėjo spalvoti medžius. Iš pradžių nusidažė pušys, vėliau ir ąžuolai. Eidami miško keliuku pamatėme elnio patelę. Ji savo ilgomis ausimis klausėsi, kas ten tolumoje galėtų krebždėti. Tai pirmas stambus gyvūnas, kurį mums teko pamatyti. Kitoje vietoje žygiavę sakėsi matę šernų būrelį…

Einame tolyn. Iš po kojų pakyla slanka, kuri neatsigręždama skrenda tolyn į saulės pusę. Štai, tolumoje pirmieji žmonės. Šiaurietišku ėjimu besimėgaujantys miško lankytojai pradėjo rytinę mankštą. Eidami stovyklos link išgirdome genių koncertą, kuris labai priminė pavasarį. Alksninukų būreliai tai šen tai ten judėdami bandė išvaikyti paskutinius nakties likučius. Į stovyklą sugrįžome apie 08:30. Daugelis jau buvo prabudę, šildėsi prie ugnies. Pasilabiname. Sustoję stovyklos viduryje stebime, kaip pusryčių puodas vis pilnėja ir pilnėja. O norinčiu paskanauti šio ryto vyrėjų darnaus kūrinio vis daugyn ir daugyn. – Ar jau išvirė? – Kada bus galima ragauti? – Tuoj, bus. Dar cukinijos turi apvirti… Ir pagaliau. Tiesiame savuosius indelius. Šaukštelis po šaukštelio tuštiname indelius,  giriame virusius košę.

Apie 11:00 pradedame ruoštis išvykimui. Sudainuojame atsisveikinimo giesmes ir pajudame link Kosy Most . Nusprendėme aplankyti stumbrų stebyklą ir pavaikščioti vilkų taku (Wilczy szlak). Liepynai, ąžuolai, rudens spalvos mus džiugino iki pat 15:00. Sugrįžę prie automobilių nutarėme papietauti šalia Siemianuvkos marių (Zalew Siemianówka). Tikėjomės šalia vandens pamatyti migruojančius paukščius ir juos bent akimis paganyti. Bet paukščių gausos nebuvo, tačiau radome tai, kas labai tiko atsisveikinimui su šiuo kraštu: mėlyni vandenys, saulėtas dangus, gaivus vėjas, žvejų laiveliai, riedantis traukinys. Susėdome krante, linksmai besišnekučiuodami stiprinomės, galvojome norus… Didžiulis ačiū kaimyniniam kraštui, Baltvydžių giriai, kuri mus priėmė ir stengėsi parodyti, koks gali būti gražus, šiltas, linksmas ruduo.

 

Naudingos nuorodos planuojantiems vykti į Baltvydžio (Belovežo) girią:

  1. Maršrutai su žemėlapiu ir nuotraukomis. Tame pačiame tinklapyje rasite, rezervatų aprašymus bei kitos naudingos informacojos. Iš lenkų kalbos daugiau mažiau suprantamai verčia automatiniai vertėjai.
  2. Nuotraukų albumas, kuris pagelbės renkantis maršrutą.
  3. Anglų kalba pateiktas trumpas, 10 dienų kelionės po Lenkijos miškus aprašymas. Yra tam tikrų Baltvydžio girios vietų aprašymai.
  4. Maršrutai
  5. Dar vieni maršrutai
  6. Ir dar
  7. Dokumentinis filmas apie girią
  8. Apie kelionę dviračiais per Baltvydžio girią
  9. Dar šis tas mėgstantiems keliauti dviračiais (anglų kalba)
  10. 2015 metų girios dienoraštis

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Giedrės Aleksandravičiūtės, Valdo Vasiliausko ir Tomo Selicko nuotraukos:

The post Pėdsekystės dienoraštis: Baltvydžių giria (Antra dalis) appeared first on Baltijos vilkas.

Apsauga nuo vilkų – verta pamėginti

$
0
0

Gyvulių ganymo sezonas jau po truputį baiginėjasi. Šiemet spaudoje mirgėte mirgėjo straipsniai apie vilkų padarytą žalą, sužalotus veršelius, avis, telyčias. Tai yra labai skaudūs susidūrimai su laukine gamta ir paprastai pažadina pykčio ir keršto jausmus. Taip, yra be galo skaudu, kai gyvulį augini, prižiūri, gydai, dažnai naktimis nemiegi ir atvykęs į bandą randi jį visą išdraskytą. Norisi rasti tą kaltininką ir parodyti jam kas yra teisinga. Deja, bet, kad ir rastume tą vilką, kuris tą padarė ir jis būtų sumedžiotas, vargu ar nuo to gyvuliai bus saugesni kitą dieną. Ir šitoje vietoje tikrai verta pasvarstyti ir pabandyti paieškoti būdų, ką galime padaryti patys, kad tokia situacija nepasikartotų.

Rekomendacijos, kurios veikia

Kad pradėti tinkamų priemonių paieškas norisi atsakyti į klausimą – ar tai tikrai padės. Norime papasakoti tris apsilankymus, kurie parodo, kad šioje vietoje galima rasti ramybę dėl savo gyvulių ganyklose.

Aptvaras Vištytyje

Jau bus trečias sezonas kai kartu su verslininkų pagalba pastatytas eksperimentinis aptvaras patikimai saugo veršelius nuo vilkų. Nors ūkininkė Rasa pastoviai randa nubrauktą rasą aplink aptvaro perimetrą, bet yra rami dėl ganomų galvijų. Aptvaras yra keturių juostų, 140cm aukščio, su 2J, 6000V įtampos generatoriumi maitinamu iš 12V akumuliatoriaus. Ūkininkė sako iki tol netikėjusi ir girdėjusi daug skeptiškų nuomonių apie tokio aptvaro patikimumą, bet dabar mato, kad jis tikrai patikimai atlieka savo darbą ir net pradėjusi įrenginėti naują aptvarą avims ir kitaip neįsivaizduojanti galvijų auginimo. Svarbu prižiūrėti, kad aptvare nedingtų įtampa, nes vilkas jaučia elektrą ir toks dingimas gali būti lemiamas. Tam padeda specialūs mirksiukai, kurie iš tolo rodo aptvaro būseną.

Aptvaras Švenčionių raj.

Ūkininkė Monika augina pienines avis. Įvykus užpuolimui sulaukėme skambučio apie įvykį ir prašymą kažkaip padėti. Pieninių avių praradimas yra ypač skausmingas, nes tai ilgaamžiai gyvuliai ir užsimezgęs itin glaudus ryšys su šeimininkais. Pagal rekomendacijas buvo įrengtas 90cm aukščio, elektrinio tinklo aptvaras su 15J, 9800V įtampos generatoriumi. Kadangi aukščio yra kiek per mažai tai papildomai ištempta elektrinė juosta virš tinklo padėjo pasiekti rekomendacijas su 130cm aptvaro tvora. Kaip papildoma priemonė prie aptvaro buvo pririštos plėvesuojančios juostelės sudarančios papildomą nepageidaujamą dirgiklį plėšrūnui. Nors aptvaras bandomas tik pirmąjį sezoną p. Monika pasakojo, kad tik dabar atslūgo patirtas šokas po užpuolimo ir pradeda jausti ramybę dėl savo avelių. Taip pat kreiptasi į Švenčionių savivaldybę dėl paramos prevencijos priemonėms įsigyti. Savivaldybė pasižadėjo raštiškai sekantiems metams sudaryti tam skirtą biudžetą. Tikimės, kad tai neliks tik pažadais, tuo labiau, kad Aplinkos ministerija tai pataria specialios programos pinigų paskirstymo rekomendacijose.

Aptvaro ir šuns kombinacija

Ūkininkas Evaldas iš Kuršėnų raj. sugalvojo rimtai užsiimti avininkyste ir sužinojęs apie vilkų daromą žalą ieškojo priemonių gyvulių apsaugai. SaugiAvis.lt svetainėje būsimas ūkininkas susirado informaciją, kad patikimiausia stambesnės (daugiau nei 150 avių) bandos apsauga yra elektrinio aptvaro ir aviganių šunų derinys. Pasitaręs su mumis ūkininkas nusprendė įsigyti Podhalės aviganio veislės patelę iš šių šunų sertifikuotos veisėjos Jolantos. Nors paimta maža kalytė neturėjo patirties ir tėvų, kurie būtų augę kartu su gyvulių banda, bet instinktai paėmė viršų ir ji puikiai susidraugavo su naująja avių šeima. Avys nors ir ne iš karto, bet priėmė aviganę Elą į savo būrį ir dabar kartais dalinasi guolį šuns būdoje. Evaldas tikisi, kad galės užauginti tikrą avis saugantį aviganį šunį ir susisilaukti, jau gerus įgūdžius galėsiančių perimti, jauniklių. Išlaikyti Elą kainuoja apie 30-50 Eur per mėnesį perkant kokybišką sausą ėdalą ir vitaminus. Pasak kitų šalių patirties, kur avys ganomos atvirose teritorijose šie šunys apie 10 kartų sumažina užpuolimų skaičių.

Šie puikūs pavyzdžiai įkvepia, kad yra būdas kaip žmonėms ir plėšrūnams pagaliau susitaikyti ir priimti tokiais kokie jie yra su jiems Gamtos suteiktomis užduotimis. Išsaugoti tai yra visų mūsų bendras interesas ir privalome padėti vieni kitiems to pasiekti.

Taigi dar kartą trumpai surašysime pagrindines taisykles:

Pagrindinės aptvaro taisyklės

- Mažam iki 50 galvijų ūkiui naudoti kilnojamą ar stacionarų aptvarą iš 5 elektrifikuotų juostų ar tinklo, kurio aukštis ne žemiau nei 110cm.

- Elektros generatorius minimum 2J galios ir minimum 5000V srovės impulsais.

- Elektros būklę gali padėti stebėti prijungti mirksiukai ar spec. voltmetrai.

- Esant 90 cm el. tinklui papildomai virš jo ištempti el. juostą nuo peršokimo.

- Esant stambesniam ūkiui, kuriame virš 150-200 avių kartu su banda laikyti minimum 2 specialios aviganių veislės šunis.

- Sunkiau besiverčiantiems ūkiams kreiptis į savo savivaldybes su prašymu dėl galimos paramos apsaugos priemonėms įsigyti.

- Įrengti papildomus dirgiklius kaip papildoma el. juosta ar vėliavėlės jau esamame aptvare ar prieš jį.

Iniciatyva “Saugi avis”

The post Apsauga nuo vilkų – verta pamėginti appeared first on Baltijos vilkas.


Kas mums svarbiau: stumbrai ar drambliai?

$
0
0

Spalio 23 dieną laidoje vaikams „Gustavo enciklopedija“ pasakota apie stumbrus ir apie dramblius. Stumbrams skirti keli sakiniai be nuotraukų ar filmuotos medžiagos, o pasakojimas apie dramblius daug ilgesnis ir vaizdingesnis, įpinant visokių įdomybių. Bet skiriasi ne tik tai – apie stumbrus laidos vedėjai tepasako, kad jie kelia problemas ir jiems nėra vietos, o dėl dramblių reiškia susirūpinimą, kad šie naikinami brakonierių ir negali apsiginti. Iš tiesų tai įprasta situacija – daug lengviau reikšti susirūpinimą tuo, kas toli ir egzotiška, o ne tuo, kas čia pat ir kelia nepatogumų mums patiems. Visgi norime atkreipti dėmesį, kad Lietuvos vaikams labai reikalinga ir prasminga pasakoti apie Lietuvos gamtą ir skiepyti meilę jai bei pasididžiavimą savo krašto turtais. Lietuva gali didžiuotis ne tik savo istorija, bet ir savo gamta, taip pat ir stumbrais.

Keli laidoje stumbrams skirti sakiniai pasako, kad Lietuvoje jiems per mažai vietos – nėra kur palakstyti, pasiganyti, „jie trypia pasėlius, ūkininkai pyksta, žodžiu, stumbrai ir ūkininkai čia pečiais stumdosi“. Mažiesiems laidos žiūrovams perduodama žinia, kad stumbrai yra grėsmingi, kenksmingi ir nereikalingi Lietuvoje. Tai šališkai ir neigiamai pateikta informacija, formuojanti neigiamą požiūrį. Lietuvoje laisvėje gyvena kiek daugiau nei 100 stumbrų ir priešingai nei teigiama laidoje, jie randa kur lakstyti ir ganytis. Konfliktai kyla dėl žalos pasėliams, tačiau tai nereiškia, kad stumbrams čia nėra vietos.

Po epizodo apie stumbrus laidoje kalbama apie dramblius. Šiems gyvūnams skirta daug daugiau dėmesio bei pateikiama pozityvi, žiūrovus sudominti galinti informacija apie juos. Nėra sąžininga rūpintis drambliais, gyvenančiais toli, ir tuo pačiu metu apie savo šalies gyvūnus tepasakyti, kad jie pykdo ūkininkus. Apie stumbrus laidoje galėjo būti pateikta intriguojanti informacija, kaip ir apie dramblius – stumbrai taip pat gedi žuvusio savo gentainio, apie juos galima papasakoti įdomių dalykų, jie buvo iš viso išnaikinti laisvėje ir vėliau grąžinti į laisvę iš zoologijos sodų. Šiuo metu visoje Europoje laisvėje gyvena tik apie 3000 stumbrų. Tiek drambliai, tiek stumbrai yra konflikte su žmonėmis dėl žalos žemės ūkiui ir abiejų šių rūšių išsaugojimas yra žmonių rankose, ypač tų šalių, kuriose šie gyvūnai gyvena. Mūsų šaliai tenka atsakomybė už stumbrus ir kitus Lietuvoje gyvenančius gyvūnus, todėl kviečiame apie tai kalbėti vaikams.

Daugiau apie stumbrus Lietuvoje:

http://www.vilkai.lt/buti-ar-nebuti-laisviems-stumbrams-laisvoje-lietuvoje-2013-12-13

http://www.lietuvosstumbrai.com/

Apie stumbrus Europoje:

https://www.rewildingeurope.com/bison-rewilding-plan/

 

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Kas mums svarbiau: stumbrai ar drambliai? appeared first on Baltijos vilkas.

Gyvulių aptvarai Šilutės rajone – kaip juos paversti apsauga nuo vilkų?

$
0
0

Spalio viduryje teko važinėti Šilutės rajone. Pievose ganėsi nemažai galvijų, daugiausia vienokiuose ar kitokiuose aptvaruose. Nustebino tai, kad nors šiame krašte pasitaiko vilkų užpuolimų, pakeliui neteko pamatyti nei vieno aptvaro, kuris galėtų sulaikyti vilką ir apsaugoti gyvulius. Kyla klausimas, kodėl, nors aptvarai šiaip ar taip tveriami, ūkininkai neįsirengia tokių, kuriuose gyvuliai būtų saugūs.

Labiausiai nustebinęs atvejis buvo tiesiog palaidi galvijai, sutikti ant kelio netoli Mingės kaimo. Laisvi jie buvo ir naktį, ir rytą. Jei veršeliai buvo sąmoningai paleisti ganytis laisvai, jų savininkas pasielgė priešingai, nei rekomenduojama rajonuose, kur gyvena ar lankosi vilkai. Vienas paprasčiausių gyvulių apsaugos būdų yra uždaryti gyvulius nakčiai į tvartą, nes būtent naktį vilkai aplanko ganyklas. Jei gyvuliai pasileido laukais įveikę aptvarą, tai nesako nieko gero apie aptvaro įrengimą.

Kitoje Mingės kaimo pusėje, šalia krūmynų, ganėsi galvijų banda elektriniame dviejų juostų aptvare. Platesnioji juosta padeda geriau matyti aptvaro ribas, ji rekomenduojama ir siekiant saugotis nuo vilkų – kad aptvaras būtų matomas tamsoje. Tačiau apsaugai nuo vilkų rekomenduojamas penkių juostų aptvaras, kad apatinė juosta būtų pakankamai žemai ir neleistų vilkui pralįsti pro aptvaro apačią, o viršutinė bent 120 cm aukštyje ir saugotų nuo peršokimo. Nors vilkai gali peršokti ir didesnį aukštį, tačiau yra pastebėta, kad jie bijo elektros ir per aukštą elektrinį aptvarą šokti nerizikuoja. Apžiūrinėto aptvaro savininkas sutvirtino jį mediniais aukštais kuolais, kurie yra aukštesni, tvirtesni ir patikimiau saugo nuo aptvaro išvertimo nei įprasti plastikiniai. Tokie kuolai yra reikalingi siekiant, kad vilko pasirodymo išgąsdinti gyvuliai patys neišverstų aptvaro. Taigi, šiam aptvarui tereikia pridėti dar dvi ar tris juostas, kurios saugotų nuo pralindimo pro apačią ir nuo peršokimo, ir jis jau tarnautų kaip apsauga nuo vilkų.

Įprastas elektrinis aptvaras, kokių ne vieną galima pamatyti tiek šiame, tiek kituose rajonuose, yra iš vienos ar dviejų juostų, tvirtintų ant neaukštų plastikinių kuolų. Tokiems aptvarams trūksta arba aukščio, arba juostų arčiau žemės. Taip pat netvirti plastikiniai kuolai gali būti išversti pabaidytų gyvulių.

Kitas apsaugos variantas yra aptvaras be elektros. Pamario pievose teko pamatyti ir senojo tipo aptvarą iš spygliuotos vielos. Nedaug kas žino, kad spygliuotos vielos naudojimas dabar yra draudžiamas, nes ji gali smarkiai sužaloti žmogų ar gyvūną, kuris kliudytų ją bandydamas peršokti ar prasmukti. Nors šis aptvaras pakankamai aukštas, jis negali apsaugoti nuo vilko, nes apatinė viela ištiesta nevienodame lygyje ir vietomis smarkiai pakilusi nuo žemės, tad pro ją nesunku pralįsti. Be to, aptvaras baigiasi ties grioviu. Nors veršiai nekerta griovio, vilkui tai jokia kliūtis.

 

Tvora be elektros gali saugoti gyvulius, tačiau ji turėtų siekti du metrus ir geriausia, kad tarp tvoros apačios ir žemės nebūtų jokio tarpo. Elektra gąsdina vilką ir po elektriniu aptvaru jis nebando kastis, tačiau po paprasta tvora gali būti pasikasta, todėl visiškai saugus variantas yra į žemę įkasta tvora arba tvora su metaliniu tinklu, ištiestu ir pritvirtintu priešais ant žemės.

Šilutės rajone šiemet iki rugsėjo 1 d. buvo papjauti 5 gyvuliai, apskaičiuota žalos atlyginimo suma 1445 Eur. GAA „Baltijos vilkas“ mano, kad ateityje vilkų padaryta žala turėtų būti kompensuojama tada, kai ūkininkai taiko tinkamas apsaugos priemones, bet dėl vienų ar kitų priežasčių vilkams vis tiek pavyksta užpulti gyvulius. Jei gyvuliai nėra saugomi, pats savininkas yra atsakingas už patirtus nuostolius. Taip pat GAA „Baltijos vilkas“ siekia, kad ūkininkai gautų paramą iš savivaldybių įsigyti reikiamas gyvulių apsaugos priemones.

Daugiau informacijos apie gyvulių apsaugos priemones galima rasti čia: http://www.saugiavis.lt

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Gyvulių aptvarai Šilutės rajone – kaip juos paversti apsauga nuo vilkų? appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: vieta, kur medžiai dangų remia

$
0
0

Už aukštų medžių, kuriuos juosia tylūs Nemuno vandenys, stūgso vienas vertingiausiu Europoje laikomas miškas, gavęs paslaptingą Punios vardą. Apie šių miškų aukštuosius ąžuolus jau kelis metus tenka girdėti. Tad, vis kaupėsi noras aplankyti šią vietą. Galiausiai, mintis atėjusi į galvą buvo tiesiog nepakartojama: – aplankyki šią vietą prieš pat Kalėdas! -Pasidžiauki šiose vietose besiganančiais tauriaisiais elniais, juk kaip tik jie siejami su Saulės šviesą nešančiais sutvėrimais. Turbūt iškils klausimas, kuo gi elnias tą šviesą atneša. Rankų juk neturi? – O gi ragais. Devyniaragiui, į juodai rudų ragų viršūnę, nukaldintą Saulę pasodina mitinis kalvis. Tuo pačiu prašydamas ją į Dangų įkelti. Sunkoka užduotis ir ne kiekvienam elniui įveikiama… Kaip vėliau paaiškėjo, šiose vietose elnius saugo nematoma jėga. Esti pasakojimas, kuomet medžiotojai berods keturis kartus šovę į elnią liko apstulbę stovėti. Tą kartą kulkos elnio nepasiekė…

Punios šilas

Įdomus įpratimas kartojasi kelinti metai iš eilės. Prieš pat Kalėdas aplankyti kurį tai mišką. O savo apsilankymu, buvimu, dainomis įsilieti į Gamtoje vykstantį stebuklą, tapti to virsmo dalimi. Nuostabu tai, kad šiais metais (2016-12-17) mūsų susirinko virš 20 žmonių. Juk, kai pagalvoji, tokiu įtemptu laikotarpiu, kuomet stengiamasi užbaigti į metų galą sukritusius darbus, ištrūkimas iš viso to bėgimo ko ne stebuklui prilygsta. Tad vieną stebuklą jau turime.

Punios šilo prieigose mus pasitinka vienas iš Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojų – Renatas Jakaitis. Pasilabinę vieni sukitais, Renatui papasakojame nuostabų nutikimą, kuriuo gėrėjosi keliolika į šią vietą vykusių žmonių. Jie stebėjo dviejų vilkų pasirodymą. Juos matyt išbaidė netoliese vykstanti medžioklė, tad jie kuo greičiau stengėsi grįžti į mišką, kuriame būsią saugesni. Renatas mums patvirtino, kad šiose vietose, kuris laikas gyvena keli vilkai. Tačiau šios vietos, dėl savo dydžio, nėra jiems patogios, bet matyt, dėl tam tikrų priežasčių jas vilkai pasirinko kaip saugiausią priebėgą. Renatas ragina pradėti pasivaikščiojimą, tad judame gilyn į mišką. Sniego pakankamai, oras ramus, apniūkę, temperatūra apie 0. Visų nuotaikos kuo puikiausios. Įdėmiai klausomės Renato, kuris supažindina su šiose vietose gyvenančių gyvūnų įvairove, gausa. Žygiuodami miško keliuku įsitikinome gamtininko teisumu. Elnių, šernų, stirnų pėdsakų virtinės tai iš vienos, tai iš kitos pusės kirsdavo miško keliuką. Be šių gyvūnų mokytėmės atskirti vilko ir šuns paliktus pėdsakus. Stebėtina, kaip vilkai geba vienas paskui kitą bėgti ir palikti tik vieną pėdsakų eilę… Šilti orai ramybės neduoda barsukui. Paliktos pėdsakų žymės rodo, kad jis vis dar nemiega ir kartas nuo karto išlenda savąjį kailį pravėdinti. O kokį grožį lapė sukūrė! Ji savų pėdsakų grandinėlėmis, vingiais papuošė pakeles, kuriomis keliavo toks gausus pėdsekių būrys.

Pietaujame. Vaišės tokios gausios, lyg per Kalėdų šventę. Tik šiuo atveju Kalėdų stalą atstojo minkšta miško paklotė. Poilsis. Dar keli gurkšneliai šiltos arbatos ir pajudame Žaltės slėnio link. Iki jo keliolika kilometrų. Bet, kuomet eini mišku, kuriame apie 40 metų nevykdoma ūkinė veikla, įsitikini, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus norų ir būtinybės. Tokiose vietose besisukantis gyvasties ratas sukuria galimybę klestėti gausybei augalų, paukščių, žvėrių, žvėrelių. Punios šile gyvena visos šiuo metu Lietuvoje aptinkamos genių rūšys. Lizdą turi juodasis gandras, jūrinis erelis, cypauna miegapelės. O po ilgų metų į šias vietas užklydo vilkai. Juk visa tai gyvuojančio, pilnavertiško miško ženklai.

Buvusio Smalinyčios kaimo vietoje stūgso dailios medinės skulptūros, kurios puošia ne tik Žaltės slėnį, bet ir miško pakeles šio slėnio link. Kūrybinga žmogaus mintis ir drožėjų rankų darbas pagyvino šią vietą. Suteikė mitinės minties blyksnių, verčiančių atsigręžti į tai, ką mūsų protėviai taip saugojo. Žaltės slėnyje keturios medinis vaidilutės saugo akmeninį aukurą, šalia kurio į dangų įsistiebęs Perkūną vaizduojantis drožinys. Prieš grįždami į tą vietą kur pradėjome žygį, užkuriame ugnelę, galvojame norus ir juos palydime Kalėdinėmis dainomis. Vildamiesi, kad ateisianti šviesa atneš naujų jėgų darbams, kurie saugotų tas vertybes, kurios mums nuo seno teikia jėgų.

Nuoširdus Ačiū Renatui Jakaičiui, kuris suteikė galimybę pamatyti nuostabų gamtos kampelį.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Giedrė Aleksandravičiūtė, Dovilė Selickaitė ir Tadas Petrikas:

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: vieta, kur medžiai dangų remia appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: žiemos naktys

$
0
0

Kaip pasiilgau žiemos naktų, kurios medžius, žolynus, vandenis, net žmogaus kūną priverčia apstingti… Gebėjimas judėti, kalbos dovana tampa tokie vangūs. O baltumu padabinto krašto toliai akims duoda tiek nedaug. Tačiau, klausa ir mintys nepasiduoda šalčio poveikiui. Regis, tuomet ypatingai girdi, mąsto netik žmogus, bet medžiai, žolynai, žemė, vandenys – visa Gamta panyra į vienas kitą, bendravimą mums taip neįprastu būdu. Ech, tuomet žmogus, kurs turi gebėjimą ištarti gražų žodį, kad ir tyliai, vos girdimai paleistą, gali daryti stebuklus…

Keliom dienom pas mus užklydo šaltis. Kai kur rytų Lietuvoje -29 laipsnius pasiekęs. Tačiau dabar jau šiek tiek atlėgę. Naktys vis dar ramios, giedros, šalčio vos -9 laipsnius tesiekia. O patekėjusi pilnatis naktį kone diena paverčia. Oi, kaip norisi susitikti su tais, kurie šiuo metu taip išklausyti geba… Taigis, pasiimu į šį susitikimą kilimėlį, miegmaišį, o mintys pačios atras kelią iki manęs…

Neįprasta, kuomet technikos burzgesį pakeičia vėjo linguojamų žolynų šlamesys, pūstomo siego grūdelių čiužesys. Imi gerti tą tylą, lietis į tą betarpišką esatį, kuri net akimis žiūrint esti tokia šviesi. Ūkanota. Nakties metu iš tolumos ataidi automobilio skleidžiami garsai, keli šuns amtelėjimai. Susivokęs kur esi, prisimeni šeiminykščius, draugus, pažįstamus ir jiems mintim bandai ramumos jausmą perduoti…

Toks buvimas leidžia tapti ypatingai jautriam. Atgimsta geba iš kažkur giliai ištraukti norą pasidžiaugti medžio kantrybe, tvirtumu šalty ir šilumoj gyvuoti, vandenų savybe sustingti ir trūksmo metu prabilti įstabia, lyg griausmo, kalba. Tą kalbą pavyko išgirsti paryčiais, kuomet Mėnulis savo vyriška ramybe nušvietė vandens telkinį. Vienam krašte įtrukus ledui, bėgo įrimas į tą kraštą kuriam esu. O jam sustojus, tokia jėga atsimušė į krantą, kad žemė sudrebėjo, o garsas lyg ančioko skrydis,  kurs būt pro pat ausis praskridęs, pasiekė manas ausis… Tokį jausmą norisi kitam perduoti, kad pajaustų, kokias vertybes šalia savęs turime. Po tokių patyrimu žmogus į žmogų kitaip pažvelgtų, galbūt visai kitus žodžius sakytų…

Norėjosi tą naktį vilkus išgirsti. Tad versdamasi ant šono vis pasiklausydavau ar negirdėti jų šlepsėjimo, ataidančių balsų. Tą naktį laputės, kurių vestuvės jau čia pat, taip pat tylėjo…

Spaudoje vis pasirodo straipsniai apie vilkų papjautus šunis. Šiais tekstais lyg bauginama, kad vilkai kone žmones ruošiasi pjauti. Vargeli, mes tokie imlūs jausmams, kad bet kokio žmogaus ištartas žodis taip jautriai nusėda mumyse, kad net baugu. Gerai būt, kad žmogus gražias mintis pasigautų taip imliai, kaip tas kurs į jo gyvastį supančiojusį turtą kėsinasi. Tuomet suprastų, kad Gamtoje ir Žmogaus gyvenime galioja veiksmo ir atoveiksmio dėsniai. Teko skaityti senovės lietuvių išmintį, kur buvo siekta ne savo viršenybę, bet darnumą ir gerovę skleisti. Vilkai be reikalo šunų neliesdavo. Nuskriausdavai juos, nužudydavai jų šeimos narį, kentės kaimas. Ir kiekvienas tuomet jautė atsakomybę už kitą, platesnę sąmonę turėjo. Galbūt tūlas lietuvis, kurs tvirtas savastim pamėgins įminti mintį kituose, kodėl taip vyksta, kas už tai atsakingas. Ir drauge tapsime tvirti savo išmintimi, o ne perdėtu jautrumu, kurs žmogų Žmogumi, o drebančia epušelė paverčia…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: žiemos naktys appeared first on Baltijos vilkas.

Miško dvasios

$
0
0

Pats pusiaužiemis. Ankstyvas rytas. Ėjau per lauką apsnigta pėdsakų bryde. Buvo per tamsu suprasti ar ja nueita ar ateita, bet nuojauta sakė, kad tai mano ieškomi stumbrai. Vakar juos stebėjau ramiai besiganančius rapso lauke, kolei atvažiavęs traktorius juos išbaidė. Tą dieną miško pakrašty dirbo medkirčiai ir stumbrai tarsi įstrigo tame rapsų lopinėlyje…

Šiandien dar su tamsa išėjau jų paieškoti. Binoklis „pešė“ iš horizonto tamsius siluetus… Taip, tai stumbrai… Vėjo kryptis man palanki, tamsa leido tiesiai per lauką nueiti iki miškelio, šalia kurio buvo sugulusi pašilinių stumbrų banda… Sekmadienio rytas. Stumbrai galės ramiai gulinėti iki padoriai prašvis arba kuomet kas nors pravažiuodamas šalimais einančiu žvyrkeliu juos pakels. Velkuosi dar vieną šiltą paltą, maskuojuosi baltomis marškomis… Teks dar palaukti, kada galėsiu pradėti fotografuoti…

Stumbrai gulinėjo, ganėsi, kėlėsi, vėl gulė… Vėjas pradėjo nešti sniego kruopas. Vėl liovėsi. Žodžiu, eilinis ramus tingus žiemos rytas… Pravažiuojantis vietinis pieno bendrovės autobusiukas vistik padarė pradžią – stumbrai ėmė kilti. Jauni patinėliai stumdėsi ragais, veršelis sekiojo paskui mamą reikalaudamas pieno, kiti muistėsi snukiais sniege ir pešė sultingus rapso lapus… Fotografavau, filmavau. Žvėrys palengva artėjo link manęs…

Akies krašteliu pastebėjau ateinančio žvėries siluetą. Nei girdėjau, nei mačiau kaip jis artinosi. Ir štai, dabar aš turiu svečią. Reikėjo kilstelti ranką, išjungti filmavimą ir pasisukti jo pusėn, jei noriu pamatyti kas čia atėjo. Apsmukusi maskuojanti veido kaukė neleido paskersakiuoti ton pusėn. Buvau tikras, kad mano judesiai bus pastebėti ir tepamatysiu nubėgančią uodegą. Kiek įmanydamas lėčiau pasisuku… Stirnaitė! Žiūriu jai tiesiai į akis. Ji irgi. Tačiau ji greit nusisuka tarsi nė nematydama… Vaikščioja, skabo šakeles… Nebežinau, ką daryti. Stumbrai, dėl kurių čia ir atsiradau, artinasi, o čia užu kelių metrų vaikšto gražuolė stirna. Pagunda ją fotografuoti buvo didelė. Stirnaitė kanopėle kelis sykius kapstelėjo po berželiu ir atsigulė. Mus skiria penki metrai. Matau, kaip žvėrelis plačiai žiovauja, marksto akis. Vėl prasimerkia, laižosi kailiuką, vėl padeda galvelę… Lėtai kilnojasi šonai. Stirna miega. Bandau visą tai nufotografuoti. Ausys. Kailiuko plaukai. Sunku apsakyti tą jausmą, kai šalia tavęs įsitaiso laukinis žvėris. Tegul tai viso labo stirnelė…

Stumbrai visgi pastebėjo mano sukiojimąsi. Stoviniuoja ir suprantu, kad arčiau jau nebeis… Matau, kaip atlekia ir pro mus prasineša dar penkios stirnos. Jos išbėga į lauką. Na, galvoju ir maniškė lėks iš paskos… Ji ramiai ateina iki manęs taip arti, kad fotoaparatas nebesufokusuoja. Ji praeina, nusileidžia į griovį, prie kurio aš sėdžiu ir toliau elgiasi taip, tarsi čia būtų ji viena. Laižosi kailiuką, vėl skabo šakeles. Ji užsiima savo tualetu, pačiais  neįtikėčiausiais rakursais pozuodama… Išlipa iš griovio ir vėl įsitaiso guolį. Aš jau nebetikiu, kad galiu ją išbaidyti, tad lėtai atsistoju visu ūgiu ir persistatau fotoaparato trikojį, kad šakos neužstotų gulinėjančios gražuolės… Po kiek laiko ji vėl atsistoja, praeina pro pat mane, apsuka ratu per metrą. Aš klūpodamas keliais irgi sukuosi su visu trikoju, girgždu guminiais batais ir vis filmuoju. Stirna prieina prie atsisėdimui numesto avikailio, kuprinės. Apuosto pakabintus žiūronus… Jokios reakcijos… Palengva išeina į rapso lauką ir tenutolusi per kokius 10 metrų ima kanopėlėmis kapstyti želmenis iš po sniego.

Po tokios fotosesijos fotografuoti ją „iš taip toli“ nebebuvo jokio noro… Išsitraukiau termosą arbatos, susiskambinau su kolega fotografu, papasakojau apie stirną. Pakalbėjom apie stumbrus, o ji ėjo ir nuėjo…

Bandau suvokti, kokį stebuklą ką tik aptūrėjau. Peržvelgiu daugybę padarytų nuotraukų. Kad kokybė prasta, nelabai nusimenu… Palaimingas jausmas ir mintys neapleidžia, kad prisiliečiau prie kažkokios, tik retam miško svečiui pasirodančios paslapties… Galvoju, gal tokie pasimatymai su miško dvasiomis galėtų suminkštinti tikrų vyrų, kurie miškan ateina tik su šautuvais, širdis… Minčių išties daug…

 

Valdas Vasiliauskas

 

The post Miško dvasios appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystė su vaikais ir tėveliais

$
0
0

Vasario 4 dieną LKA keliautojų klubas su GAA „Baltijos vilkas“ surengė išvyką į mišką vaikams su tėveliais patyrinėti žvėrių pėdsakus, padūkti ir pasibūti žiemiškame miške. Pėdsekystei buvo pasirinkti turtingi gamtos įvairove Bezdonių apylinkių miškai. Neilgame pėsčiomis praeitame maršrute stoviniavome ties stirnų, šernų, briedžių, lapės pėdsakais. Per patį kelią lyg tyčia buvo praliuoksėjusi žebenkštis, palikdama vaikams užuominą apie savo nardymo po sniegu įgūdžius. Maršrutas atvedė prie didžiulio bebrų namo ir slapto lapės urvo, be to, į ūdros valdas, išmargintas jos pėdsakų eilėmis. Kol mažieji pėdsekiai pietavo ir ilsėjosi, atskriejo paslaptinga žinia apie kitoje miško dalyje aptiktą lūšies pėdsaką, tad po pietų pėdsekystė persikėlė į miško gilumą. Lūšies buvo nužingsniuota palei upeliuką, patikrinant ertmes ir įgriuvas po medžių šaknimis, o galiausiai nuvirtusiu rąstu pereita į kitą pelkutės pusę. Ir nors vaikai būtų mielai sekę toliau, tėveliai ant rąsto lipti nedrįso, tad nutarėme dar išbandyti laimę ieškodami vilko. Šis žvėris nesileido lengvai randamas. Apsukome ratuką vilkų lankomose vietose, pasigrožėjome žiemišku Taurijos vaizdu ir jau pėdinome atgalios link mašinų, kai atsitiktinai užėjome tą takelį, kur seniai buvo jo prabėgta. Iš kontūro ir eisenos atpažįstami, nors ir išdilę vilko pėdsakai leido pėdsekiams užsidėti dar vieną pliusiuką į ilgą tos dienos atradimų sąrašą. Juolab, kad kaip tik nuo vilko ir lūšies pradėjome tą pėdsekystės dieną – dar prieš žygį pamatavome delnus ir paaiškėjo, kad vaikų į pirštines įmauti delniukai yra arba lūšies, arba vilko pėdos dydžio. Čia ir buvo pats didysis smagumas – ne tik apžiūrėti pėdsakus, bet ir juos „pasimatuoti“ – pabandyti nušokti tiek, kiek vienu šuoliu nušoko kiškis, apčiupinėti sušalusį lūšies pėdos kontūrą, padėti delną į vilko pėdos duobutę.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

 

The post Pėdsekystė su vaikais ir tėveliais appeared first on Baltijos vilkas.

Renginys Pelkių dienai Kamanų rezervate

$
0
0

Vasario 2-4 dienomis įvairiose Lietuvos vietose buvo minima Tarptautinė pelkių diena, kuri pažymi 1971 metais gimusią Ramsaro konvenciją. Tai Jungtinių Tautų konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugai. Lietuvoje tokių Ramsaro konvencijos saugomų objektų turime net keletą. Vienas iš jų – Kamanų valstybinis rezervatas, kuris vasario 3 dieną tapo atviras visuomenei. Rezervato direkcija pakvietė pasiklausyti paskaitų, po to sekė žygis į pelkes. Paskaitas skaitė atvykę Gamtos apsaugos asociacijos “Baltijos vilkas” atstovai. Šios asociacijos įkūrėjas A. Gaidamavičius papasakojo apie vilkus ir Kamanų rezervatą pateikė kaip puikų pavyzdį to, kaip žmonėms ir šiems plėšrūnams įmanoma taikiai sugyventi. Žmonės daug mažiau patirtų žalos savo auginamiems naminiams gyvuliams, jei patys nekenktų vilkams, neardytų jų šeimų medžioklėmis, nedarytų žalos jų buveinėms. Todėl čia, Kamanų rezervate, gyvenanti pati didžiausia Lietuvoje vilkų šeima per pastaruosius du dešimtmečius nė vieno naminio gyvulio nėra papjovusi, išskyrus vieną valkataujantį šunelį, kartą užklydusį į šias pelkes. Kitas aktyvus gamtosaugininkas R. Pakeris atvežė filmuotos medžiagos iš Juodymo pelkės (Rokiškio rajonas). Dėl jos eksploatavimo varžosi net dvi bendrovės, bet gera žinia yra tai, kad Aplinkos apsaugos agentūra davė neigiamą išvadą ir bent jau kol kas pelkėje gyvenantys kurtiniai yra saugūs. Nemaloniai nustebino tik tai, kad poveikio aplinkai įvertinimo ataskaitą parengę VU gamtininkai nieko vertingo šioje pelkėje nerado ir pelkės sausinimui pritarė. Čia pat prisimeni posakį “kas pinigus moka, tas ir muziką (šiuo atvejų PAV) užsako”. Sovietmečiu Lietuvoje numelioruota 80 proc. visų pelkių, ištiesinta didžioji dalis mažų upelių, šiandien galėjusių būti laukinės gamtos ir ekologinio turizmo rojumi. XXI amžiuje tokie barbarizmo aktai neturi pasikartoti ir Tarptautinė pelkių diena yra būdas priminti apie padarytas klaidas. Po paskaitų šventės dalyviai kelias valandas grožėjosi Kamanų aukštapelke ir užšalusiais jos ežerėliais. Ekskursijos čia daromos tik šaltuoju metų laiku, kuomet dar neperi itin reti paukščiai, tarp jų ir dirvinis sėjikas, pavaizduotas rezervato herbe. Mažos aukštapelkių pušaitės atrodo kaip bonsai medeliai. Tai pelkinė paprastosios pušies forma, nuo mums įprastų pušų skiriasi genetiškai. Iš pelkinių pušaičių sėklų net ir geroje žemėje dideli medžiai neužauga. O tų pelkinių pušies formų Kamanose net kelios, todėl į pelkę ateini kaip į jų parodą. Tarp didelės įvairovės pelkinių pušaičių pasislėpę mažyčiai Nimfėjų ežerėliai, gražūs savo įlankėlėmis, pusiasaliukais ir miniatiūrinėmis salomis. Nimfėjų dėl to, kad juose žydi nimfėjos (vandens lelijų lotyniškas vardas). Ežerėliai atsirado gana vėlai, jau pelkei susiformavus, o nuo jų vandens perteklius į pelkės pakraščius nuteka po augalija pasislėpusiais klampupiais. Aukštapelkių centras visada yra aukščiausia pelkės vieta, o kadangi Akmenės rajonas lėkštas, tai linksma pelkės viduryje suvokti, jog esi aukščiausioje rajono vietoje. Aukščiosioje ne tik tuo vienu ar dviem metrais, bet ir savo begaline svarba gamtai.

Andrejus Gaidamavičius

GAA “Baltijos vilkas”

Nuotraukos Andrejaus Gaidamavičiaus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

The post Renginys Pelkių dienai Kamanų rezervate appeared first on Baltijos vilkas.


Pėdsekystės dienoraštis: Sėlių žemėse (pirma dalis)

$
0
0

Sėlių žemių vidury sruvena, tyvuliuoja vandenys, menantys gilią senovę, kuomet gyventam krašte įprasmintas žodis primindavo mums mumyse esančias didžias vertybes. Kaip antai, buvę laikai, kuomet Sėlių ir kitų gamtos jausmu gyvenančių žmonių netrikdė kovos. Žmonių atminty iki šių dienų tebegyvena nuostabaus būdo, drąsios širdies, vidinės tvirtybės ir kūnu stiprybe pasižymėjęs sėlis – Zalvio vardą turėjęs… Anais laikais į taikų sėlių kraštą kartas nuo karto atsklisdavo perspėjimai apie priešą, kuris gražius žodžius apie gerumą skelbdamas, krauju ir prievarta sau kelią skynėsi. Žmonės žinojo, kad gali išaušti ta diena, kuomet reiks susiremti, bet kas galėjo pagalvoti, kad ta diena taip netikėtai išauš. Tą kartą Zalvys vaikštinėjo su savo dukrele Zalvele. Mokė ją pažinti gamtą, gerbti, grožėtis ja. Bet jų mintis pertraukė priešiški garsai. Suprato Zelvys, kas vyksta. Liepė Zalvelei skubėti, neatsisukus bėgti pas savuosiu, perspėti apie artėjantį pavojų, o jis stosiąs į kovą ir bandysiąs priešą sulaikyti. Sugniaužusi pievos gėlių puokštelę, Zalvelė pasileido tekina per mišką. Zalvys stojo į kovą, bet ir koks stiprus bebūtų, pristigo jėgų sulaikyti šitokį kiekį tamsumos. Krito jo kūnas dėl žemės savos… Zalvelė skubėjo, o priešas supratęs, kas vyksta stengėsi sustabdyti mergaitę. Sugavo… Gyvenvietę pasiekė tamsuma… Toje vietoje, kur Zalvys krito – atsirado ežeras, jo vardą įgavęs. Dukrelės Zalvelės nubėgtas kelias upeliu pavirto, o gyvenvietė paplūdo vandenimis ir virto Zalvės ežeru. Iki šių dienų Zalvelė iš Zalvio į Zalvę teka, mena senovės įvykius, prabyla žmonių balsais, įsirėžia į atmintį tose viestose pabuvojusiems.

Praėjus kuriam laikui, tame krašte žmonės per nauja įsikūrė, o šia vietą Antazave (tarmiškai Untazave (Un-tą-Zalvią) pavadino. Apsilankykite, pasiklausykite sėlių tarmės, kuri iki šių dienų išlikusi. Jei būsite pastabūs – išgirsite, kokia šviesi ji, mažai kur gergžiantys š, ž, č priebalsiai vartojami…

 Žygis po Sartų regioninį parką

Džiaugiuosi, kad pirmąją žygio dieną prie mūsų sutiko prisijungti Sartų regioninio parko darbuotoja Daiva Norkūnienė su vyru. Ji mus vedžiojo po Antazavės šilą, pasakojo apie šias vietas. Tad, skaitykite toliau ir sužinosite, kur mums teko tą dieną pabūvoti…

2017 metų vasario 11 diena. Susitarėme apie 11:00 val. susitikti Antazavės gyvenvietėje. Vykstant į šią vietą, teko įsitikinti, kad rytų Lietuvoje žiema nė neketina taip greit atsitraukti. Sniego storis apie 10 –15 cm. O prieš kelias dienas oro temperatūra laikėsi nukritusi žemiau -15 ºC. Tačiau tą dieną siekė apie – 5 ºC. Vėjas nurimęs ir toks išliko iki savaitės pabaigos. Visi kone laiku susirenkame. Automobilius paliekame Antazavėje ir nuo ten žygiuojame į šalia esantį šilą.

Vos tik įžengę, įsitikinome, kad pėdsakų toli dairytis neteks. Skarotauodegės voverės, baltieji kiškiai, kiaunės, stirnos, šernai, peliukai tai vienam, tai kitam kelio krašte paliko savuosiu pėdų įspaudus. Jauniesiems pėdsekiams pasitaikė nuostabi proga prisiminti, tai ką esa išmokę… Miško keliukai pasidengę ledu. Iš lėto žingsniuojame bandydami vis giliau ir giliau įkvėpti pavasarėjančio miško oro. Visų veidai linksmi ir šviesūs, kaip to šalikėse sukritusio sniego. Žygiuojame apie valandą, kol pasiekiame Marimantą. Šios vietos pavadinimas turi kelis kilties pasakojimus. Bet jie visi susiję su mirtimis. Vienas iš jų pasakoja čia žuvus kariams, kurie besiveidendami baidydavę žirgus, kurie žmonių įkinkyti į vežimus, pasileisdavo bėgti kalnu žemyn. Kartais tos kelionės baigdavosi nesėkmingai ar net žūtimis. Šiuo metu šioje vietoje stovi kadais veikusio vandens malūno griuvėsiai. Prieš kelias dienas atslinkęs šaltis aptraukė Zalvelės upėlės krantus, o akmenis, šalia kurių pursluoja vanduo, padabino ledo kepurėmis. Sustoje ant tilto įsiamžiname… Akimirka kita, ir jau kopiame grįstu, vingiuotu keliu, kuris aptrauktas ledo šarvu. Kalvos viršunėje sruvena šaltinėlis, kurio nuostabaus skonio vandeniu kuo gardžiausiai vaišinamės. Anksčiau šaltinėlis dosnesnis buvo, bet šiuo metu, matyt, dėl nukritusio vandens lygio, jam sunkoka tokiam dosniam išlikti. Grįžtame tuo pačiu keliu, tik jau leidžiamės žemyn, vėl akimirka prie tilto, pursluojančio vandens,  pasigrožime susiliejusiomis pušimis ir leidžiamės palei upės tėkmę.

Eidami vingiuotu krantu pastebime bebrų apžieduotus, nugraužtus medžius, pumpurus sukrovusį žalčialunkį, ūdros pėdsakėlius, elnių patrepsynes. Įeiname į juodalksnyną, kuris akivaizdu, kad kartas nuo karto būna apsemtas vandens. Šių medžių šaknys iškeltos aukštai, ant kupstelių auga eglaitės, vargsta kelios pušys, kurios, kad ir nestoros, bet siekiančios apie 100 metų. Nusprendžiame pailsėti, vaišinamės vieni kitų atsineštais gardumynais, šildomės arbata…

Sotūs, pailsėje judame paupiu tolyn. Upės krantas pradėjo kilti vis aukštyn ir aukštyn. Juodalksnius keičia šimtametės pušys, kurių viršūnėse susiraitę šakos priverčia pakelti akis į dangų, iš lėto, ramiai grožėtis didingu medžių grožiu. Žvėrių taką pakeičia platus keliukas, kuris veda link Pakačinės (Dembų) piliakalnio. Didingas kalnas, apjuostas pūšų, vis dar mena tuos laikus, kuomet reikėjo ginti šiuos kraštus. Laiptukais kopiame į jo viršūnę. Atgavę kvapą sugiedame giesmes, kurios mus lyg sujungia, sukuria ryšį tarp dainuojančio, besiklausančio. Giesmėse susiejama daugelis dalykų: nuoširdumas, išmintis, pajauta, vertybės. Po šių giesmių jaučiamės šiek tiek kitaip, lyg gavę kažko, kas mus priverčia jaustis gyvesniais. Nurimus garsų žaismui pajudame link Vinčežerio, kuris ne taip jau seniai buvo ta vieta, kurioje susitelkę partizanai gynė savo krašto žmonių norą būti laisvais (plačiau). Ežeras nedidelis, apvalutis, šiuo metu aptrauktas storu, apie 30 cm ledu. Visai šalia jo partizanų žeminės. Artėjame prie jų. Akimirkai sustojame, mintimis panyrame į tai, kas anuo metu čia vyko… Dainomis, menančiomis kovas, atiduodame pagarbą tiems, kas kovojo ir iškovojo tai, ką mes šiandien turime.

Temsta. Spartiname žingsnius, nes norime aplankyti Bradesių ąžuolą, kuris mena dar senesnius, nei šios žeminės, laikus. Kuomet ošė šventosios girios, gyvavo tiltas tarp Vėlių ir Bradesių piliakalnių, kuomet plačiai skambėjo giesmės nešančios darną, siekančios santarvės, gerbuvio visoms gyvoms būtybėms… Bradesių Ąžuolas didingas. Šalia jo stovėdamas, kuo nuostabiausias mintis tegali skleisti, dėkoti esantiems, išsaugojusiems dalelę to, kas senovės dainose taip gerbiama esti.

Pirmos dalies pabaiga…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

 

 

 

 

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: Sėlių žemėse (pirma dalis) appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: Sėlių žemėse (antra dalis)

$
0
0

Bradesių ąžuolo paunksmėje atsiremiam vienas į kitą, kad šią akimirką kitam parodyti galėtumėm… Grįžę prie automobilių atsilabiname su kai kurias bendražygiais. O su nusprendusiais dalyvauti tolimesniame vakarojime, vykstame į sėlių krašto pakraštį, kur Dysnykščio vardu pavadintas ežeras tyvuliuoja, kur netoliese esančiuose Dvarykščių pilkapiuos senieji šio krašto gyventojai ilsisi. Apie 18:00 pradėjome gūžėti į šilumos ir laukimo kupinus namus. Palengva kabiname striukes, kol galiausiai, jų tiek sukibo, kad kitiems prireikė išradingumo sąvają esamų tarpe priglausti. Šį vakarą mūsų laukia dainos, žvakių liejimas, naktinis pasivaikščiojimas tikintis išgirsti vilkūūūū balsus.

Dienos metu daugel keliukų išvaikščiojom, daugel kalnelių išlaipiojom, tad vaišės, kurių tokia gausybė ir įvairovė, sukaustė mūsų dėmesį, o žygio akimirkos kuriam laikui nutolo. Rankos tiesiog tiesiasi prie gardumynų, mintys ramumos kupinos lyg sustingo, o susirinkusių balsai maloniai skimbčiojo kambariuos. Žavu, kuomet, tiek nuostabių žmonių susirenka pavakaroti… Vakaras apniūkęs, ramut ramutėlis. Pradedame ruoštis žvakių liejimui. Išsilydome vašką, rišame medvilnines virveles, kurios virs žvakių knatais. Virtuvėje pakvimpa vašku… Norintys stebėti ir tapti dalyviais tokio nuostabaus vyksmo, ieškosi vietėles. Netrukus žmogaus rankų palytėtas puodelis semia vašką. Sraunuma bėgantis vaškas kapsi atgalios, tačiau vis didesnę gyvastį suteikdamas žvakelėms. O kokios malonios dainos suskambo. Panirome į kvapų, garsų, vidinės ramumos jūrą. Iš virtuvės sklindančius garsus papildė kambaryje suskambusios kanklės…

Nejučiomis atėjo laikas vakariniam pasivaikščiojimui. Šį vakarą eisime aštuoniese, o likusieji nusprendė likti šilumoje. Užsidegame žibalines lempas, pėdiname apledėjusiais miško keliukais. Kartkartėmis sustodami stengemės išgirsti pelėdos ūbavimus, lapių kiauksėjimus. Tačiau šį vakarą tvyro neįprasta rumuma. Įžengiame į mišką. Susiradę sau mielą medį prie jo prisiglaudžiame ir panyrame į tylą. Klausomės, kas vyksta mumyse ir miške. Garsus lojimas atgaivimo sustingusius kūnus. Šį kartą – tai stirtino, kuris greičiausiai pajuto mūsų buvimą, nerimastingas balsas. Sutariame pamėginti sustaugti vilkų balsais. Kaukimas pasklido tolumoje… Tačiau tą vakarą vilkų atsako balsu neteko išgirsti. Lėtai žingsniuodami miško takais, net šuns lojimo negirdėjom. Kažin kodėl taip? Kur jie? Negi jie negirdi mūsų žingsnių..? Šalia miško keliuko auga miško avietės (gervuogės), kurių arbata kuo puikiausiai gelbėja nuo peršalimo. Pasirinkę jų stumbų artėjame prie namų. Kad ir kaip maloniai šviečia žibalinės lempos šviesa, tačiau laikas jas užgesinti. Namuose ramuma, žvakelės išlietos, likę namuos jau poilsio sugulę… Verdame gervuogių stumbų arbatą. 10 min ir arbata puodeliuose. Besišnekučiuodami nejučiomis pasklindame po kambarius…

Rytas nuostabiai žiemiškas. Ore tvyranti drėgmė pavirto švytinčiu šerkšnu… Apie 9:00 pradedame ražytis. Vakarykštį vaško kvapą isklaido mamos kepamų bulvinių blynų kvapas. Traškūs blynų krašteliai panirę į grietinę tirpte tirpsta nubudusių pėdsekių lėkštėse. Labinamės, keliam giliau įmigusius, ruošiamės įdomiam pasivaikščiojimui po šalia esantį Mūno ežerą.

Ežero ledas storas, vietomis padengtas sniegu. Susirinkusių žvejų teigimu storis siekiąs apie 30 cm. Eidami matome prabėgusių briedžių, stirnų pėdsakus, trūkusio ledo žymes. Kaip būt smagu išgirsti pokšinčio ledo garsus, kurie lyg griausmas skamba, budina pavasario laukiančius. Per pusvalandį ėjimo jokio panašaus garso neteko girdėti. Užlipame ant kalvos. Eidami ja, stebime ištekančius ežero vandenis, kurie tolėliau su Dysnos upele susijungia. Miško keliukai raityti, sniege pabirę briedžių, stirnų, šernų, kiškių pėdsakai. Įdomumo dėliai sustojame prie kiškių apgraužtos drebulės. Mokomės atskirti kiškio graužimą nuo strinos krimstelėjimų.

Prieiname įdomią vietą, kurioje gyvenusių žmonių trobesiai beišnykstą. Šalia jų aptinkame vilko pėdsakus. Įdomu stebėti, kaip stropiai įminamas pėdsakus palikusio žvėries elgesys. Dysnos vandenys traukia arčiau savęs. Sustojame ant tiltelio pasigrožėti josios tėkme…

Briedžiai šias vietas mėgsta. Tam tikru laiku jie susirenka ganėtinai dideliais būriais. Pasklinda miško kirtavietėse, pūšimis beuželenčioje pievoje, stengdamiesi pasisotinti. Tikėtina, kad galimai kur nors guli numestas jo ragas. Paskatinti pėdsekiai pasklinda tarp pušelių. Nuostabus džiugenys matyti vieno iš jų rankose dailų briedžioko ragą… Ech, dosnūs šie miškai. Bet kaip ir daugel mūsų krašto vietų, gausėjantys plyni kirtimai, lyg gilėjanti žaizda, vis labiau sunkina tvarią gamtos gyvastį tokia dosnia išlikti…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: Sėlių žemėse (antra dalis) appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: pavasario pėdsakais

$
0
0

Kovo mėnesiui pradėjus kapsėti, baltų sniego patalų tik aukštaitijos pakraščiuos atrasti galima. O visur kur ruduoja pievos, kurios tuojaus žaluma pasidabins. Drėgmės užtektinai, tad miško keliukai, lomos lomelės užpildytos pavasario vandenų, kurie palengva sunkesi gilyn, papildydami sausrų metu išdžiovintus klodus. Kaip žemė ištroškusi vandens, taip pėdsekiams kirba noras sekti pėdsakais, išnarplioti pėdsakų raizgalynes, atpažinti gyvasties paliktas žymes. Pėdsekystės kursai gerokai įpusėjo. Su daugeliu žinduolių pėdsakų susipažinta, tad belieka įtvirtinti tai, kas girdėta, matyta. Žinoma šį kartą pėdsakus teks stebėti nebe sniege, bet smėlyje. Gal pavyks pirmąjį gipsinį liejinį išlieti!?

Tik įžengę į mišką aptikome stirnų, briedžių spirų kauburėlius, kurie bylojo, kad šios vietos žiemos laiku tiek maitintis, tiek ilsėtis tinkamos esti. Išėję į atviresnę vietą įsitikinome, kad barsukas jau tikrai pabudęs, vilkas savais keliais paslampinėjęs, šernai spėję pavasarinių žolelių šaknis dienos švieson išversti, o pakėlus galvą į dangų vis eilėm paukščiai tolyn į šiaurę traukia. Tad, visur kur dabar juda kurta gyvastis. Tik daugiaus viso ko prie vandens telkinių pamatyti galima, o miškai dar laukia savų giesmininkų sugrįžtant.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Giedrė Aleksandravičiūtė, Dovilė Selickaitė:

The post Pėdsekystės dienoraštis: pavasario pėdsakais appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės dienoraštis: pavasario regėjimai

$
0
0

Kokie grąžūs pavasarėjančios gamtos ženklai! Regis viskas iš naujo: pirmoji pavasarinė zylės giesmė, pirmasis vieversio čirenimas virš rusvumu išdabintų pievų. O kur dar gervių trimitavimai, žąsų vilkstinių gagenimai, tetervinų burbuliavimai, perkūno oželių tiksėjimai, mekenimai… Visa šia gausybe grožiesi su tokiu užsidegimu, lyg kažko taip laukto sulaukęs būtum…  O kad įsitikintum esamų naktų pasakišku grožiu, turi išsilaisvinti. Nors trumpam atitrūkti nuo kasdienių darbų. Tuomet tai artėliau, tai tolėliau išgirsi paslaptingus plunksnų, balsų šiurenimus, kurie primena nežemiškus skambesius. Štai kažkas balto versis, skubės per dirvoną. Tai tikrai ne kiškis, jis tokiu polėkiu negebės prabėgti. Atidžiau pasiklausęs, akimis įsižiūrėjęs pastebėsi baltas pempių sparnų dėmes, kurios sutemų metu dar labiau išryškėja, o skrydžiai dar įdomesniais virsta.

Dangus giedras, vėjas vos pastebimai gena melsvus debesis. Visai šalia miško keliuko, kuriame įsitaisiau, boluoja nedidelis vandens telkinėlis, kurio paviršiuje atsispindi šimtai žvaigždžių. O antys nerimastingai gagena, tai kyla, tai leidžiasi. Manau joms taip pat galvos susisukusios. Sunku suprasti kur dangus, o kur žemė… Mėnulis pakils gerokai po vidurnakčio, tad žvaigžių šviesa mėgautis laiko užtektinai… Lyg visai kitu žvilgsniu tą vakarą pažvelgiau į dangų, pavyko pamatyti tai, ko tikrai nesitikėjau. Tikrų tikriausia pieva: šiempjovių (oriono) žvaigždynas drugiu pavirto, virš jo laumės žirgas, vyšnių sodas…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

 

The post Pėdsekystės dienoraštis: pavasario regėjimai appeared first on Baltijos vilkas.

Andromeda Milinienė. Žmonės, kurie rūpinasi vilkais

$
0
0

Sena patarlė byloja, kad žmogus žmogui – vilkas. O žmogus vilkui?.. Šiandien kalbamės su Lina Paškevičiūte, kuri rūpinasi vilkais ir jų taikiu sambūviu su žmogumi.

Prieš dešimtį metų Lietuvoje susikūrė gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas”. Joje savanoriauja įvairių profesijų atstovai: lituanistai, biologai, inžinieriai… Pasak L. Paškevičiūtės, informacinių technologijų specialistės, visus juos vienija meilė gamtai.

Gamtos advokatai

Sakoma, žmogus žmogui – vilkas, taigi pastarojo nekokia reputacija visuomenėje. O jums kas yra vilkas?

Man vilkas yra sveikos laukinės gamtos simbolis. Tikras miškas negali būti be didžiųjų plėšrūnų: vilkų, lūšių…

Kuo užsiima “Baltijos vilko” savanoriai?

Kiekvienas atsinešame savo idėjų, kaip prisidėti prie bendro tikslo. Susitinkam ir darom. Vienas lankstinukus, kitas – renginį…

Ar jūsų daug?

Ne itin. Tai nelengva veikla. Galima sakyti, esame Lietuvos žinduolių advokatai. Be lankstinukų, informacijos sklaidos internete ir renginiuose, patys važiuojame pas ūkininkus, medžiotojus, valdininkus, kalbamės, diskutuojame, bandome keisti nusistovėjusį požiūrį bei pristatyti savąjį. Padedame spręsti konfliktus. Stengiamės būti ten, kur nutinka kas nors bloga. Taip pat, kiek galime, peržiūrime priimamus teisės aktus, susijusius su vilkais ir kitais žinduoliais. Reaguojame, jei aptinkame ką nenaudingo gamtai.

Bandote keisti nusistovėjusį požiūrį. O koks jis yra?

Kad laukinę gamtą reikia naikinti, kai ji trukdo žmogaus veiklai.

Konflikto šaltiniai

Konfliktai kyla tarp ko? Tarp vilko ir avies?

Iš esmės – tarp priešingų požiūrių. Vienas požiūris, likęs nuo senų laikų, – kad su gyvąja gamta reikia kovoti, ją naikinant, o kitas – kad reikia sugyventi imantis tinkamų apsaugos priemonių.

Didžiausia kliūtis vilkų apsaugai – jų daroma žala ūkiams.

Taip, vilkas – neparankus gyvūnas ūkininkams ir taip pat medžiotojams. Jis pjauna avis. Jis minta kanopiniais gyvūnais – tuo nepatenkinti medžiotojai, tarsi kanopiniai jiems priklausytų.

Yra ir trečias konflikto šaltinis – baimė. Žmonės bijo vilkų, ir toji baimė didele dalimi kyla iš to, kad vilkų nepažįsta. Vilkai gi buvo naikinami kaip blogis. Žmonių sąmonėje išliko toks jų įvaizdis, ir jie sako: tegu vilkai būna, bet kuo toliau nuo mūsų.

O kaip arti žmonių jie gyvena?

Gana arti. Nuo Vilniaus – 30-40 kilometrų, nuo Klaipėdos – gal 20 km, kaimiškose vietovėse ir visai greta.

O jie mus puola?

Vilkas žmogaus nepuola. Jis gali stebėti. Bet nepuola.

Nėra žinomų tokių kriminalų?

Mūsų laikais ir mūsų regione tai išskirtinė retenybė. Vilkas bijo žmogaus. Jis labai atsargus. Ši gyvūnų rūšis tik todėl ir išliko, kad bijojo žmogaus. Iki XX a. vidurio vilkai buvo masiškai žudomi turint tikslą išnaikinti visą rūšį. Daug kur tai pavyko padaryti, bet Lietuvoje vilkai išliko. Dabar jie sugrįžta į Vokietiją, Šveicariją, JAV ir į kitas šalis.

Susigrąžinami jau sąmoningomis žmonių pastangomis?

Taip.

Trys šimtai

Kiek vilkų turi Lietuva?

Paskutinės apskaitos duomenimis, ne mažiau kaip 292. Dabar kaip tik vyksta šių metų apskaitos apibendrinimas.

Kaip vyksta vilkų apskaita?

Pagal tam tikrą metodiką. Miškininkai pildo anketas, kuriose pažymi, kur ir kelių vilkų pėdsakus aptiko. Vėliau šios anketos yra siunčiamos Valstybinei miškų tarnybai, kur visi apskaitos duomenys analizuojami vertinant, kurie užfiksuoti pėdsakai priklauso tiems patiems, o kurie skirtingiems vilkams ar lūšims. Galiausiai duomenys apibendrinami ir nustatomas minimalus vilkų ir lūšių skaičius šalyje. “Baltijos vilkas” atskirai nuo Aplinkos ministerijos atlieka apskaitos anketų analizę.

Trys šimtai vilkų šalyje – čia daug ar mažai?

Nelygu kieno požiūriu… Yra nuomonių, kad 500 vilkų Lietuvai būtų per daug.

Kuo paremta tokia nuomonė?

Žala ūkiui.

Ir vilkas, ir avis

Ką daryti, kad vilkas būtų sotus ir avis sveika? Kaip ūkininkas gali apsaugoti savo turtą?

Tam yra įvairios apsauginės (elektrinės) tvoros, aviganiai šunys. Tokia apsauga nežudo vilkų. Nakčiai gyvulius patariama suginti į tvartus. Nuo vilkų reikia apsaugoti ir šunis: įrengti jiems tvirtą voljerą.

Medžiotojai turi savo nuomonę.

Po naminių gyvulių užpuolimų ūkininkai ir medžiotojai reikalauja baudžiamųjų žygių prieš vilkus. Bet medžioklė neišsprendžia žalos problemos. Vietoje išmedžiotų vilkų ateis nauji.

Vilkas – nakties gyvūnas?

Paprastai vilkai bėgioja prietemoje arba naktį. Kaip minėjau, jie saugosi žmonių, bet yra nedidelė tikimybė pamatyti juos ir dieną. Ne vienas yra matęs ir net nufotografavęs dieną.

Ar galima prisijaukinti vilką?

Ne. Ir niekada nemėginkite to daryti palikdami jam ėdalo. Šeriamas vilkas jus gali palaikyti maitinimosi konkurentu. Šalia savo namų nešerkite ir kitų laukinių gyvūnų, nes paskui juos gali ateiti vilkai.

Šeimoje – kaip žmonės

Yra posakis “vienas kaip vilkas”. Tačiau vilkas – socialus gyvūnas. Negali gyventi vienas.

Vilkas – vienas iš nedaugelio žinduolių, kurie gyvena tokioje šeimoje kaip žmogus: mama, tėtis ir vaikai. Susiporuoja visam gyvenimui. Vaikais rūpinasi ne tik mama, bet ir tėtis.

Kaip elgiasi vilkas, jeigu medžiotojai išardo jo šeimą? Kas su juo vyksta?

Vilkai yra ne tik protingi, bet ir labai emocionalūs. Kaip jaučiasi? O kaip jaustųsi žmogus tokioje situacijoje?

Vilkai dėl to nekeršija?

Ne. Vilkai taip nesielgia. Žmonių baimė – jų išlikimo sąlyga.

Vadinasi, bijome vieni kitų. Tačiau į mišką vis tiek einame. O jeigu nuėjai ir sutikai vilką – ką daryti?

Dainuokite. Garsiai kalbėkite. Žodžiu, kelkite triukšmą. Stenkitės atrodyti kuo didesni, pavyzdžiui, iškelkite į viršų rankas, kuprinę.

Vertybė

Ar jums yra tekę su plėšrūnais susitikti akis į akį?

Tik su mažaisiais. Vilko neteko savo akimis pamatyti.

Kas jus atvedė prie gamtosaugos?

Man nuo mažens gamta buvo vertybė. Man tai natūralu. Domiuosi pėdsekyste, lankiau kursus. Per juos susipažinau su “Baltijos vilku”.

Klausimas “kodėl reikia saugoti vilkus?” jums turbūt atrodo keistas.

Žmogui gyventi reikia sveikos aplinkos. Žmogui reikia, kad aplink būtų oras, medžiai, žolė, gyvūnai. Sveika ekosistema mums yra būtinybė.

Mes rūpinamės ne tik vilkų, bet visų Lietuvos žinduolių, pavyzdžiui, stumbrų, saugojimu, tiksliau – taikiu buvimu su žmogumi.

Kalbant apie vilkus, jie duoda naudos miškininkams. Ten, kur vilkai, mažiau kanopinių, vadinasi, mažesnė žala miškui. Vilkas – ir bebro priešas numeris vienas.

Pas mus nesidrovima iškratyti statybinių šiukšlių pušyne. Laukinių žvėrių pjudyti šunimis. Jūsų požiūriu, Lietuvoje elgesys su gamta – normalus, pakenčiamas ar tragiškas?

Turime fantastišką gamtą: senų miškų, įvairių gyvūnų… Vilkų padėtis geresnė nei prieš 10-15 metų. Tačiau neramina miškų kirtimas. Didžiausia bėda yra žmonių požiūris į gamtą.

Ką kiekvienas galėtume pakeisti?

Nelaikyti gamtos savo priešu – tai būtų pats pirmas ir labai reikalingas kiekvieno žmogaus žingsnis.

 

Straipsnio autorė:  Andromeda Milinienė.

Straipsnis paskelbtas dienraštyje “Vakarų ekspresas”: http://www.ve.lt/naujienos/laisvalaikis/gyvunai/zmones-kurie-rupinasi-vilkais-1541688/

 

The post Andromeda Milinienė. Žmonės, kurie rūpinasi vilkais appeared first on Baltijos vilkas.

Viewing all 168 articles
Browse latest View live