Vėl ruduo, vėl batalijos dėl vilkų ir jų medžioklės. Lyg ir nieko naujo, tiesiog įprasta rudeninė rutina. Kita vertus, kaip ir kasmet, yra kas nors netikėto ar neįprasto. Štai šiemet planuojamas 110 vilkų sumedžiojimo limitas sumuš nemažai rekordų, nes norint surasti tokio intensyvumo  medžioklę teks grįžti į 1997 metus – dar prieš Europos Sąjungą, kai išvis nebuvo limitų, o už nudaigotą vilką buvo mokamos premijos. Paradoksalu, bet šis didžiulis limitas nėra didžiausias netikėtumas šiais metais. Šių metų žvaigždė – Aplinkos ministerijos ir ministro Kęstučio Navicko pozicija, komunikacija bei veiksmai saugant (?) Lietuvos gamtą.

Dar rugsėjo 26 d. ministerija paskelbė pranešimą, kad aplinkos ministras jau tuoj pasirašys 110 vilkų sumedžiojimo limitą nustatantį įsakymą. Anot pranešimo šį skaičių pasiūlė aplinkos ministro sudaryta darbo grupė Vilko apsaugos planui ir populiacijos apskaitos metodikai tobulinti. Kadangi esu šios darbo grupės narys, nustebau, nes grupė neturėjo uždavinio pasiūlyti 2018–2019 metų vilkų sumedžiojimo limitą, tokio uždavinio nesprendė, nediskutavo ir tikrai jokio konkretaus limito nesiūlė. Taip, darbo grupės taisomas planas leistų ateinantį medžioklės sezoną medžioti nuo 0 iki 110 vilkų, tačiau konkretaus limito parinkimas yra viešų diskusijų ir politinio sprendimo klausimas.

Šio teksto rašymo metu grupė dar net nėra baigusi savo darbo, naujojo plano projektas nėra pateiktas, suderintas su visuomene ir įsigaliojęs, todėl toks limitas kol kas yra išvis negalimas. Tai kodėl ministerija imasi skelbti tokius keistus pranešimus? Principas neprisiimti politinės atsakomybės, o ją perkelti ant nereprezentatyvių darbo ar konsultacinių grupių nėra naujovė šio ar ankstesnių ministrų veikloje, tačiau tai nepaaiškina tokios skubos, besikertančios su teisėkūros principais.

Aš asmeniškai manau, kad tai yra dabartinio ministro savotiško suvokimo apie sprendimų derinimą su visuomene apraiška. Sprendimas iš pradžių suderinimas su „ūkinėmis“ pusėmis (vilkų atveju – Medžioklės konsultacine taryba ir Seimo Kaimo reikalų komitetu, kuriems Plano projektas ir limitai jau pristatyti), o tada išmetamas į viešą erdvę žmonių teismui. Jeigu kyla audra, kaip kad nutiko su padidinta miškų kirtimų norma, vadinasi, klausimas visuomenei rūpi, todėl galima pradėti diskutuoti. Jeigu audra nekyla, tai reiškia, kad pradinis sprendimas buvo tinkamas, todėl galima ramiai imtis kitų darbų. Gaunasi pažodinis principo „kiek visuomenė norės gamtos, tiek jos ir turės“ įgyvendinimas. Ir ministras visada išliks geras, nes nulinks link tų, kurie galų gale liks laimėtojais, todėl jam net nereikia turėti išankstinių nuostatų ar principų.

O kas su šiuo beveik tiesioginės demokratijos principu blogai?

Visų pirma, tokioje situacijoje visuomenė savo poziciją gali pristatyti tik pilietinio protesto forma, o protestas nėra tinkamiausias formatas iškomunikuoti subtilius niuansus. Todėl diskusija išvirsta į trivializuotų šūkių karus, o tada jau labai paprasta diskusiją ir nuomonę nurašyti kaip pernelyg emocišką, radikalią ar nekonstruktyvią. „Ai, tie visuomenininkai, jie tik garsiai šaukia visokius niekus, bet nesiūlo, kaip problemas spręsti“ – ar gi negirdėtas įvertinimas?

Antra, visuomenė, kuri už kiekvieną sprendimą turi kovoti šaukdama ar protestuodama gal ir bus konsoliduota trumpam laikui, bet ilgainiui pervargs ir nuleis rankas arba užleis pirmas gretas neaiškaus plauko veikėjams, kuriems tokia nepasitenkinimo terpė yra idealios sąlygos siekti visai kitų tikslų. Batalijos dėl miškų kirtimų yra puikus pavyzdys, kai vienoje pusėje stovi idėjininkai, gamtininkai ir pusiau profesionalūs neramumų kėlėjai. Ir iš šono žiūrint į minią juos atskirti darosi ganėtinai sunku – o tai tikrai nėra į naudą nei gamtos apsaugai, nei pačiai visuomenei. Nors lyg ir atrodytų, kad 2018 metais Lietuvoje jau nebeturėtų reikėti kovoti dėl kai kurių akivaizdžių dalykų, bet ne, vėl pradedame iš naujo.

O svarbiausia – Aplinkos ministerija ir ypač ministras, pagal nutylėjimą pasirinkdami ir komunikuodami išskirtinai ūkinę poziciją padaro daugiau žalos, negu turbūt patys suvokia. Ir tos žalos taip lengvai nebeištaisys galimi vėlesni sprendimų pakeitimai, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Nes institucijų ir jų vadovų pozicija signalizuoja visuomenei, kas yra priimtina ir teisinga, o kas ne. Jeigu Aplinkos ministerija savo komunikacijoje vilkus suvulgarina iki „žalos darymo mašinos“, kurią tereikia kuo efektyviau sureguliuoti, tai signalas tam tikroms grupėms aiškus – rūšis yra nepageidaujama arba bent jau nelabai svarbi, todėl galima laisviau pažiūrėti į visokius suvaržymus ar apribojimus, o ir šiaip pradėti ruoštis dar intensyvesniam reguliavimui ateityje. Būtent tokią poziciją šiuo metu ir yra užėmusi Aplinkos ministerija – taip jaučiasi, lyg ji būtų Žemės ūkio ministerijos padalinys gamtos sureguliavimo klausimais.

Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencija, kurią ratifikavo ir Lietuva, nurodo, kad „Kiekviena susitariančioji Šalis skatina švietimą ir pagrindinės informacijos, susijusios su būtinybe saugoti laukinę florą ir fauną bei jų gyvenamąją aplinką, platinimą“. Tai visų pirma galioja institucijoms, ypač – Aplinkos ministerijai. Tačiau kur ši žinutė ministerijos ar ministro viešoje komunikacijoje apie vilkus ar tuos pačius stumbrus? Žinoma, tai neprivalo būti vienintelė žinutė, tačiau jeigu jos nėra, tada tūlam piliečiui iškyla natūralus klausimas: o tai kam mums išvis reikalingi tie velnio padarai stumbrai ar vilkai, ar dar kokia nors kita nelabai patogi gyvūnų rūšis, sėdinti ūkininkams ant sprando?

Išplėtęs akis ir ausis laukiu, kada iš Aplinkos ministerijos pusės išgirsiu tokio tipo žinutę: „Gerbiami ūkininkai ir juos atstovaujančios institucijos, mes girdime ir matome jūsų problemas ir konfliktus su gyvąja gamta. Ir mes esame pasiryžę kartu ieškoti sprendimų. Tačiau taip pat primename, kad vilkas yra įprasta ir nuo seno Lietuvoje gyvenanti rūšis, itin svarbi mūsų ekosistemoms, kraštovaizdžiui ir visuomenei. Ir konflikto su vilkais ar kitais gyvūnais negalime išspręsti vien tik laukinių gyvūnų sąskaita. Todėl mes nekantriai laukiame jūsų konstruktyvių pasiūlymų, kaip bus sprendžiami darnios ir draugiškos aplinkai žemės ūkio plėtros iššūkiai ir kaip konfliktas bus mažinamas ir iš jūsų pusės“. Atrodo, tiek nedaug, bet kaip nėra, taip nėra.

Todėl aš esu labai nusivylęs aplinkos ministru Kęstučiu Navicku ir jo komanda, dirbančia su gyvąja gamta. Ne tiek dėl galutinių sprendimų, kurie nori nenori turi būti kompromisiniai, tačiau dėl visiško nenoro užimti bent kiek gamtišką poziciją ar formuoti principingesnę gamtos apsaugos strategiją, dėl tyčinio ar netyčinio kenkimo savo proūkiška komunikacija, bei dėl sprendimų derinimo su visuomene revoliucijų keliu.

Sunku pačiam patikėti tuo, ką sakau, bet per pastaruosius 8 dalyvavimo gamtosauginėje veikloje metus ši Kęstučio Navicko vadovaujama aplinkos ministerija atrodo labiausiai proūkiška ir negamtiška iš visų iki šiol buvusių. O tokį įvertinimą užsitarnauti toli gražu nėra lengva.

Vaidas Balys
GAA “Baltijos vilkas” tarybos narys
Vilko apsaugos plano tobulinimo grupės narys

The post Aplinkos ministerija prieš gamtos apsaugą? appeared first on Baltijos vilkas.

Aplinkos ministerija paskelbė įsakymo dėl šių metų vilkų medžioklės limito projektą, kuriuo numato 110 limitą, bet kartu ir galimybę jį persvarstyti sumedžiojus 60 vilkų. Taip pat paskelbtas Vilko apsaugos plano pakeitimų projektas, į kurį remiasi numatomas limitas. GAA „Baltijos vilkas“ dalyvavo darbo grupėje, rengusioje vilko apsaugos plano pakeitimus ir siekė, kad planas užtikrintų geresnę vilkų apsaugą, o ne tik apibrėžtų vilkų medžioklės limitus. Deja, beveik visas darbo grupės dėmesys buvo skirtas vilkų medžioklės klausimams, o ūkininkų galvijų apsaugai nuo plėšrūnų ir visuomenės švietimui apie sugyvenimą su vilku – ir vėl neužteko laiko, principingumo ir noro.

Tai kiek tų vilkų Lietuvoje?

Pagal medžiotojų vasario-kovo mėnesiais vykdytos apskaitos rezultatus, vilkų Lietuvoje šiuo metu yra bent 34 šeimos. Daugiausia vilkų suskaičiuota Biržų, Kupiškio, Ukmergės ir Varėnos rajonuose. 2018-aisiais metais atliktoje apskaitoje atsirado pėdsakų dažnumo indeksas ir apskritai atsisakyta minties vilkus skaičiuoti vienetais – nuo šiol jie skaičiuojami šeimomis. Vis tik 34 šeimos nėra tikslus skaičius, dėl kurio galėtum guldyti galvą – tokia apskaita vykdyta pirmą kartą, o ir duomenų surinkta ne tiek, kiek norėta. Paskutinį kartą, 2015-aisiais, plėšrūnų suskaičiuota bent 292.

Vilko apsaugos plano rengėjai sutarė, kad vilkų Lietuvoje turėtų būti 32-62 šeimos. Jei šeimų mažiau negu 12, vilkai nemedžiojami, jei daugiau, medžiojama tam tikra metinio prognozuojamo prieaugio dalis. Šiuo metu suskaičiavus 34 šeimas, šis skaičius dauginamas iš 3,25 (nes Švedijos tyrimų duomenimis, toks yra vidutinis jauniklių skaičius vilkų šeimose rudenį). Tokiu būdu gaunamas rezultatas, kad vilkų medžioklės limitas gali būti iki 110 leidžiamų sumedžioti vilkų.

Pasisakantys už intensyvią vilkų medžioklę šį skaičių siekė dar labiau padidinti arba apskritai šįmet medžioti be jokių limitų. GAA „Baltijos vilkas“ atkreipia dėmesį, kad 110 jau yra beveik dvigubai didesnis skaičius, nei praėjusių metų medžioklės limitas, taip pat maksimali Vilko apsaugos plane numatyta riba. Vilkų medžioti be limitų iš principo negalima, nes ratifikuodami Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvenciją vilką Lietuvoje priskyrėme prie saugomų rūšių, kurios reguliavimui privalomi apribojimai – medžioklės terminai ir limitai.

Šiuo metu Aplinkos ministerijos paskelbtame įsakymo dėl limito projekte limitas skirstomas į dvi dalis: 60 vilkų sumedžiojimas apibrėžtas, o dėl 50 vilkų sprendimą žadama peržiūrėti vilkų medžioklės sezono eigoje, atsižvelgus į nustatyto vilkų sumedžiojimo limito panaudojimo greitį ir kitus naujus vilkų populiacijos stebėsenos duomenis

2017-ųjų metų vasario mėnesį vilkų medžioklės sezonas buvo nutrauktas sumedžiojus 61 vilką. Pagal Medžioklės taisykles vilkų medžioklės sezonas prasideda spalio 15 d. gali tęstis iki balandžio 1 d. arba nutraukiamas anksčiau, jei nustatytas limitas išnaudojamas.

Ketvirtadalis žalos – „nelaimėlių“ ūkiuose

2017 metais vilkai papjovė 1841 gyvulį. Ketverių paskutinių metų tendencijos rodo, kad daugiau nei pusė žalos patiriama, kai vilkai dar kartą užpuola to paties ūkio gyvulius. Tai rodo, kad po pirmojo užpuolimo ūkininkai nesiima tinkamų priemonių, kad tai nepasikartotų, o vilkai pratinasi pulti gyvulius. Taip pat yra „nelaimėlių“, kuriems žala kartojasi po kelis kartus per metus – 46 tokiuose ūkiuose padaryta net ketvirtis visos paskutinių 4 metų žalos. Šie duomenys rodo, kad didelė dalis žalos problemos yra susijusi su konkrečiais ūkiais, gyvulių auginimo be patikimų apsaugos priemonių praktika ir yra išsprendžiama šviečiant ūkininkus, motyvuojant juos taikyti apsaugos nuo plėšrūnų priemones, teikiant paramą apsaugos priemonių įsigijimui.

V.Balys: limitai neišspręs avių pjovimo problemos

GAA „Baltijos vilkas“ narys Vaidas Balys, dalyvavęs darbo grupės veikloje, teigia esantis nusivylęs, kad žalos prevencijos klausimui neskirta nė menkiausio dėmesio, atidedant šios problemos sprendimą neapibrėžtai ateičiai. Ir toliau orientuojamasi į padarinius, tikintis, kad medžioklės limitų kaitaliojimas išspręs žalos problemą, nors Europos patirtis ir naujausi tyrimai yra negailestingi – netaikant efektyvių gyvulių apsaugos priemonių, proveržio šioje srityje nebus.

Vilko apsaugos plane paminėti Švedijoje atlikti tyrimai, kuriais pademonstruota, jog „probleminiais individais“, arba, kitaip tariant, vilkais, kurie nuolat puldinėja gyvulius, labiausiai linkę tapti vilkiukai, anksti netekę vieno iš tėvų. Būtent todėl negalima ankstinti vilkų medžioklės sezono pradžios (dabar jis prasideda spalio 15-ąją), kaip ragina ūkininkai, spaudoje perskaitę apie vienoje ar kitoje vietovėje užpultas ir papjautas avis.

Pasak Vaido Balio, vienas pagrindinių plano tobulinimo laimėjimų – kad nuo šiol bus atliekami išsamesni sumedžiotų vilkų tyrimai, taip pat ir genetiniai. Medžiotojas, sumedžiojęs vilką, turės jo iltinį dantį ir raumens gabalėlį atiduoti moksliniams tyrimams. Jų labai reikia, nes šiuo metu pagrindinės žinios apie Lietuvos vilkus remiasi arba itin senais duomenimis, arba kitose šalyse atliktais tyrimais.

Planas: saugoti miškus – ar saugome?

Kartu su nauju Vilko apsaugos planu atsirado pakeitimų ir medžioklės taisyklėse. Kaip jau minėta, medžiotojai įpareigoti perduoti kiekvieno sumedžioto vilko mėginius tyrimams. Taip pat medžiotojai turės registruoti bet kokius vilkų ar kitų stambiųjų plėšrūnų buvimo pėdsakus visus metus: pranešti apie girdėtą staugimą, rastus ekskrementus, rastus papjautus laukinius arba naminius gyvulius ir kt.

Plane taip pat užsimenama ir apie vilkų trikdymą – mažėjant miškų masyvų, jiems gyventi tinkamų buveinių, vilkai persikelia į teritorijas arčiau žmogaus, kartu jų grobiu tampa naminiai gyvuliai. Dokumente įrašyta, jog kovojant su šia grėsme reikėtų saugoti I-os ir II-os kategorijos miškus (kaip tik šiuo metu visuomenėje vyksta karštos diskusijos dėl miškų išsaugojimo).

Neigiamas visuomenės požiūris taip pat akcentuojamas kaip turintis didelę reikšmę Lietuvos vilkų populiacijai (nes pasipiktinę ūkininkai reikalauja medžioti plėšrūnus, o ne ieško būdų gyventi šalia jų). Deja, šiai grėsmei mažinti skiriama mažai dėmesio, o ir nauji plano pakeitimai nenumato nieko naujo šioje srityje.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Tvirtinamas dvigubai didesnis vilkų medžioklės limitas – kodėl avių tai neišgelbės? appeared first on Baltijos vilkas.

Baltarusijos ornitologų draugija vykdo vilkų tyrimų projektą, kurio metu Belovežo girioje keliems vilkams buvo uždėti antkakliai su radijo siųstuvai ir rinkti duomenys apie jų teritoriją, mitybą ir gyvenimo būdą. Projektas įgyvendina ne tik mokslinius, bet ir švietėjiškus tikslus, tad jam sukurtoje interneto svetainėje http://vouk.by pasakojama apie projekte dalyvaujančius vilkus ir jų stebėjimus. Dalinamės vieno vilko istorija.

Vilkas keliauninkas

Metų pradžioje Belovežo nacionalinio parko šiaurinėje dalyje pagautas vilkas gavo Michasiaus vardą ir antkaklį su radijo siųstuvu ir nuo tol jo kelius ėmė stebėti mokslininkai, aplankydami vietas, kurias jis lankė, rinkdami duomenis apie jo mitybą ir gyvenimo būdą. Vilkas vengė ilgai užsibūti miške ir daugiau laiko praleisdavo pakraščiuose ir laukuose. Pasirodė, kad jis yra klaidžiojantis vienišius, besistengiantis neįsivelti į konfliktus su vietiniais vilkais ir neturintis savo teritorijos. Vilkas maitinosi dvėseliena, pelėmis, vaisiais ir uogomis ir lankydamasis sąvartynuose. Rudenį, kai buvo nuimtas derlius nuo aplinkinių laukų ir jie liko pliki, Michasius leidosi keliauti per Belovežo girią, bet kampelio sau miške nerado. Perbėgęs visą girią jis patraukė į pietus, kelioms dienoms sustojo prie kritusios briedės pasisotinti ir pasiekė sieną su Ukraina. Kuriam laikui vilkas laikėsi Ukrainos pusėje. Apsilankę toje vietoje mokslininkai pamatė, kad didžiąją laiko dalį vilkas praleido prie sąvartyno. Tačiau ilgai ten neužsibuvo, netrukus patraukė į Lenkiją ir svečiavosi ten dvi savaites.

Pagaliau šeima

Galiausiai Michasius grįžo į Ukrainą ir pagaliau jo vingiuotas kelias atvedė jį į vilkų šeimą. Toje šeimoje patinas ir keli jauni vilkai buvo neseniai nušauti, o likusi vilkė priėmė Michasių. Rugsėjo pradžioje projekto mokslininkai nuvyko apžiūrėti teritoriją. Michasius su vilke ten augino keturis vilkiukus (nežinoma, ar jis, ar ankstesnis šeimos patinas buvo vilkiukų tėvas). Net ir neilgas šeimyninis gyvenimas pakeitė Michasių – jis jau svėrė 50 kilogramų, nors prieš metus, kai Beloveže gavo antkaklį, tesvėrė 39. Su šeima Michasius gyveno nedideliame miškelyje, o ilsėdavosi saulėgrąžų lauke. Vilkui turėjo patikti apylinkės: dirbami laukai puikiai tiko peliauti, miškelyje laikėsi stirnos, o pamiškėje plytėjo obuolių sodas ir uogų plantacijos – o Michasius mėgo vaisius ir uogas.

Netikėta pabaiga

Nors projektas jau ėjo į pabaigą ir nuo kitų stebėtų vilkų kalų antkakliai nukrito, Michasiaus stebėjimą mokslininkai dar norėjo pratęsti – kaip jam, nenuoramai keliautojui, ką tik pradėjusiam šeimyninį gyvenimą Ukrainoje, toliau seksis? Todėl jo antkaklį perprogramavo, kad dar nenukristų. Ir tada, rugsėjo viduryje, mokslininkų stebėjimai netikėtai buvo nutraukti – Michasius ir vienas iš vilkiukų buvo nušauti. Taip Michasiaus gyvenimas baigėsi, kaip ir daugelio kitų vilkų, tik prasidėjęs. Jam buvo maždaug 5 metai.

Parengta pagal: http://vouk.by pateiktą informaciją.

GAA “Baltijos vilkas”

The post Vilko keliauninko istorija appeared first on Baltijos vilkas.

2019 metų sausio 13 dienos miškas dvelkė šviesuma. Ore tvyrojusi drėgmė sujungė visus, kurie toje „jūroje“ tą dieną lankėsi, o ištartas žodis vilnyte vilnijo tolyn į miško gilumą. Žengdami miško keliu stebime pėdsakų virtines, kurių vienos dviejų dienų sulaukę, o kitos – šios nakties palikimas.

Žiemos tirpsmas sujudino lapes, vilkus vestuves kelti. Pakelėje tai šen, tai ten lapė koją vis pakilnojo ir savo kvapų gentainiams paliko, lyg kvietimą draugėn susibėgus vestuviniais šūksniais pasidalinti. O vilkas, iš pėdsakų matyti, kad sutvirtėjęs, savimi pasitikintis, savo kiemo žemę nagomis padraskė, tuo nešdamas žinią, kad jis jaučiasi tvirtas savyje. Į susitikimą su pavasario ženklais skambantį mišką ne vienas išėjau. Šį dainomis ir pažinimo džiaugsmu besiliejantį susitikimą gausino pėdsekystės kursų dalyviai. Vieni jų tik tik pradeda pėdsakus skaityti, o kiti iš ankstesnių metų, skaityte skaito gamtos knygą, atranda ūpo pėdsakų virtine sekti ir galbūt gelminiu pojūčiu pajusti, kokias mintis gyvūnas su savimi nešėsi. Nuostabu matyti augančius gamtos pažinime ir drauge iš skirtingų kraštų lyg upe susibėgusius.

Vieną dieną teko skaityti Vydūno raštus ir ten perskaičiau pastraipą, kuri, manau, kuo puikiausiai papildys šio aprašymo turinį. Pirmasis skaitytos knygos variantas, tiesa, vokiečiu kalba išėjo, 1932 metais, tačiau turinys kaip niekad svarbus šiandien.

„Šių dienų kultūra įvairių rašytojų vadinama miesto kultūra. O tai reiškia susvetimėjusią gamtai kultūrą. Ji sąlygoja labai negilų pasaulio suvokimą, nežiūrint vis didėjančio gamtos išnaudojimo. Trūksta gamtos gelmenų įžvalgos ir aiškaus žmogiškojo dvasingumo supratimo.

Visi senieji šaltiniai nurodo aisčius (prūsus, lietuvius) rūpinusis miškais, jų žvėrimis. Tik tas rūpinimasis buvo kitoks, negu kad šiandien suprantama. Miškai su žvėrimis, apskritai visa, kas gyva, buvo šventa. Tai reiškia, kad miško gyvūnija tada buvo jauki, nelyginant nacionaliniame parke Šiaurės Amerikoje. Viskas buvo nuosavybė Pasaulio Tvėrėjo, kuris žmogų sukūrė jos vyriausiu globėju, bet drauge ir įpareigojo. Ypatingesnieji žmonės buvo jo rinktiniai tarnai.

Miškas su viskuo, kas tik jame yra, jiems buvo bendrija, kurioje visi vieni kitiems tarnauja. Mintis, kad į mišką žiūrėtina kaip į visos tautos prieglobstį bei gynėją, buvo gyva anais laikais tarp visų baltų, tokia ji liko ir ligi šių dienų. Kiekvienam lietuviui miškas, kaip ir kadaise, tebėra tėviškės dvelksmas. Kai Pasaulinio karo metu Lietuvos miškai buvo negailestingai iškirsti, lietuviams tai buvo tikras tautinis praradimas.

Dar stipresnis šis bendrumo pajautimas buvo senovėje. Užtat ir minimi šventieji prūsų miškai. Užtat dar ir pastaraisiais laikais Lietuvoje būta retų žvėrių, ir ne vien todėl, kad buvo didelių girių, o todėl, kad lietuviai žvėrį pagarboje laikė ir be reikalo neatimdavo gyvybės, kaip kad daro kiti. Ir šiandien lietuviai dar neturi polinkio taip sau nusiskinti gėlę, nusilaužti krūmo ar medžio šakelę ir numesti.

Gamtos moksluose taip pat šiandien vis labiau įsigali mintis, kad miškas yra bendrija ir kad ta bendrija reikalinga globos. Prisimintini jau vien vokiečių mokslininko Raoulio France darbai.

Visuotinai tikima, kad baltų krašte (Prūsijoj) buvęs šventas miškas, Romovė (lietuviškai Romuva), „ramybės vieta“. Tačiau faktas, kad negalima tikrai nustatyti, kur jis buvo, verčia suklusti.“ Vydūnas. SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Praktinė pėdsekystės išvyka – 2019-01-13)

Kelios išvykos akimirkos

The post Pėdsekystės dienoraštis: sausis – vilkų mėnuo appeared first on Baltijos vilkas.

Ei lėkė lėkė raimas sakalėlis, iš toli labai toli. Ei nešė nešė močiutei garselį, ale nelabai gerą. O jau jau tavo, tavo dukružėlę Kazokai paviliojo… Ei sliūkso drykso josios kasužėlės, kaip geltoni lineliai. Ei žiba žėri aukselio žiedeliai, ant baltųjų rankelių. Ei skamba aidi jos alasužėlis, kaip aukselio varpelis…

Gerai pamenu bičiulio ištartus žodžius. Sako, – vaikštinėju po savo senelio, gyvačių kerėtojo, tėviškę, o ten užrašas, kad Sėliai, apie XIV – XV a.  išnykusi tauta. Bet kaip taip galima rašyti!? Jei jaučiuosi esąs Sėlis, kalbąs, kad kiek ir pakitusia, tačiau tarmiška, taurumu, šviesumu alsuojančia jų kalba, vaikštantis jų praminta žeme. Vadinasi esame gyvi, o mus 600 metų laidoja… Šių metų (2019) sausio mėnesio 9 – 10 d. lankėmės Latvijoje, Papės vietovėje. Vakare, po žygio, žiūrėjome vaizdo juostą „Vėjų žemė“. Mums pasisekė, nes šį kūrinį pristatė viena iš prodiuserių – Viktorija Jonkutė. Interneto puslapyje šis kūrinys pristatomas taip: „VĖJŲ ŽEMĖ“ – intriguojantis, jausmingas pasakojimas apie pajūrio miestelį Šventąją ir joje įsikūrusią nykstančią Kuršių – Lietuvos latvių bendruomenę. Tai primiršta ir mažai kam bežinoma šios buvusios žvejų gyvenvietės istorijos dalis, liudijama paskutiniųjų senosios kartos Kuršių palikuonių lūpomis. Pažvelkit į šią juostą ir įsitikinsite, kad Kuršiai taip pat gyvi.

Jei esi gyvas, tai savo pėdomis laikai ryšį su protėviais, tęsi stiprybės giją, perduodi ją tolyn savos tautos ainiams. Tokią akimirką, laikinumo plyknsiai atrodo tokie juokingi, o santykis su žmogumi, jūra, smėliu, mišku, žeme, dangum – kaip niekad reikalingas. Tūlas skaitytojas paklaus, o kaip tą pasiekti? Iki mūsų dienų išlikę dainų pluoštai, iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai, savyje nešiojame iki kaulų gelmių įaugusį gamtajausmį žvilgsnį,  norą drauge su bendraminčiais gyventi, sugyventi, šventes švęsti. Perskaitę šio aprašymo pirmą pastraipą, atkreipkit dėmesį, kaip nuostabiai aprašomas šeimos nario vidinis pasaulis. Aukselio žiedeliai ima žibėti tik tuomet, kuomet ant baltųjų seserėlės, dukrelės rankelių atsiduria. Šioje vietoje, vėlgi, senovės išmintis sužiba, kad žmogus turi siekti tokio esėjimo, kad visa tai prie ko prisiliestų dar labiau skleistis gebėtų, o ne atvirkščiai…

Pėdsekių išvyka svetur gimė su noru įžiebti tarpusavio ryšį su bendros tautos gentainiais – Latviais. Juk jie visai šalia gyvuoja, kalba ir kuria protėvių pasaulį. Rašant tekstą įsipynė tokia mintis, kad galbūt darželiuose vertėtų ne dirbtinę anglų kalbą mažulėliams brukti, o išmokyti tarmių įvairumu, žodžių gausa, pasaulio suvokimo išplečiamumu pasižyminčios, lietuvių, latvių kalbos, kad jie savastį pažintų, tvirtybės gyvenimo žygdarbiams įgautų, savitumą savy plėtotų… Jau vien žodžiui slidus, kiek sinonimų turime: čiužus, glitus, sklidus, šlitus ir pan. Sniego kritimui: snỹguriuoti (pamažu), snai̇̃guriuoti, snieguliúoti, snai̇̃galioti, snaigýti, snigčióti, snignóti, sniegénti, snỹgaroti, snéigėti (smarkiai), drė̃bti (dideliais sniego dribsniais), birénti (smulkiomis kruopelėmis),  birsnóti. Jūros bangavimui: vilnýti, jūrúoti, sūpúoti, plūdúoti, siūbúoti, kupstúoti, liūliúoti (pamažu), kilsúoti, raibuliúoti (smulkiomis bangelėmis), ribė́ti. Upės kalbai nusakyti: čiurlenti, almėti, gurgėti, lalėti, burgėti…

Šiek tiek sakinių apie tai ką veikėm

Šeštadienio popietę apsistojome Pūķarags svečių namuose (Latvija, Papė). Visai šalia jūros. Po kelionės atgavę kojas, ėmėme žingsniuoti Kuršių žeme. Jūros bangų ošimas, stiprūs vėjo gūsiai išstūmė visas mintis, kurios bejėgiškai mėgino išlikti. Po keturių valandų pasivaikščiojimo jautėmės lyg naujai gimę. Regis nei vėjas toks šiaurus, nei lietaus lašai glumina. Tas, „apsivaliusio žmogaus“ jausmas ryškiausiai pasijautė, kuomet  įžengėme į šiltai įkūrentus, jaukius namus. Vieni džiaustė įmirkusius drabužius, kiti tiesiog įsitaisė prie židinio, treti ruošė stalą bendrai vakarienei. Palengva pasklido kanklių skambesys, dainos, juokas. Kuomet vieni ruošėsi į pirtį, nedidelė grupelė pėdsekių ėjo maudytis jūrų bangose. Tą akimirką pasislėpė jaunas mėnulis ir debesų klostės atvėrė žvaigždynus, paukščių taką. Juokavom, kad net žvaigždės panoro jūros ir žmogaus susitikimą pamatyti.

Kitos dienos pasivaikščiojimas stebino laukinių žirgų – tarpanų – grožiu. Jų tvirto kūno darna su medžiais, rusva žole – kaustė mūsų dėmesį. O vėjo plaikstomi karčiai iki šiol sumirga mintyse… Tolumoje matėme besiganančius jaučius, regis net stumbrų paliktus „blynus“ atradom. Žinoma, neapsieita be nuotykių. Šiam kraštui, matyt, taip reikėjo šio susitikimo, dainų, kad teko įsimintinų potyrių apturėti: kojas Papės ežere sušlapti, užtrenkti raktelius automobilyje, nusėdusiu akumuliatoriumi automobilį užvesti. Džiugu, kad dainomis, juoku išsipirkom, visi laimingai sugrįžom ir užmezgėm giją Kuršių žemės krašte.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Papė (Latvija). 2019-01-09/10)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: T. Petrikas, V. Vasiliauskas,  L. Aleknienė, Saulė

The post Pėdsekystės dienoraštis: Kuršių žemė appeared first on Baltijos vilkas.

Baltarusijos nevyriausybinė organizacija „Tėvynės paukščių apsauga“, remiama Frankfurto zoologų draugijos, jau keleri metai vykdo vilkų stebėsenai skirtą projektą: laisvėje pagautiems vilkams uždedami antkakliai su GPS siųstuvais, mokslininkai stebi jų nueinamus maršrutus, tikrina vilkų kelius ir vietas, kur vilkas ilgiau užsibuvo, taip rinkdami duomenis apie jų mitybą, gyvenimo būdą, šeimą, atsivestus jauniklius ir pan. Taip pat projektu siekiama šviesti visuomenę, sudominti vilkais, kviesti diskusijai, dalintis projekto metu surinktomis žiniomis, tad organizuojami seminarai, projekto vilkų istorijos skelbiamos svetainėje vouk.by. Tačiau vilkai Baltarusijoje aktyviai medžiojami, išskyrus kai kurias teritorijas, tad ne vienas projekto vilkas buvo nušautas, paleidžiant vėjais mokslininkų triūsą sugauti ir pažymėti vilką tyrimams. Šį mėnesį buvo nušautas vilkas, antkakliu pažymėtas tik prieš mėnesį, o visuomenė dar rinko jam vardą. Dalinamės pasakojimo apie šį vilką vertimu.

2018 metų gale vykdant tyrimus GPS siųstuvais Palesėje buvo pažymėti du vilkai. 2019 metų vasario 5 vienas iš tų vilkų buvo nušautas prie Bukčios kaimo. Ką galima papasakoti apie nušautą vilką?

1. Nušautas vilkas buvo vienišas patinas. Jam buvo 3 metai. Šio amžiaus vilkai dažnai palieka tėvų šeimą, kad sukurtų savąją. Tyrėjai nežino, ar vilkas paliko savo gimtas vietas ieškodamas geresnės lemties, ar vienintelis iš šeimos liko gyvas po medžioklės. Mokslininkai žino, kad vilkas gyveno teritorijoje, kurioje jo gentainių skaičius buvo mažas, ir nepriklausė gaujai.

2. Prieš mėnesį projekto vykdytojai paskelbė konkursą, kuriuo buvo renkamas vardas šiam vilkui. Visa šalis rinko vardą. Organizacija „Tėvynės paukščių apsauga“ gavo 660 pasiūlymų! Vardas turėjo būti išrinktas vasario 10. Tačiau vilkas tos datos nesulaukė.

3. Vienišam vilkui žiemą labai sunku medžioti, todėl stebėtas vilkas mito dvėseliena. Tyrėjai rado tris briedžius, kuriuos ėdė šis vilkas. Vienas iš briedžių buvo užmuštas žmonių, kitas, tikėtina, partrenktas mašinos ir dar vienas sumedžiotas kitų vilkų. Taip pat šis vilkas netoli vieno kaimo suėdė benamį šunį, tačiau į gyvenvietes jis niekada neužėjo ir kaimo šunų nelietė.

4. Vilką nušovė vasario 5 dienos naktį lauke šalia Bukčios kaimo. Tą naktį kaimo gyventojai pranešė medžiotojams apie kaimo apylinkėse pastebėtą vilką. Iš GPS duomenų mokslininkai žino, kad tai buvo pirmas šio vilko apsilankymas prie Bukčios.

Frankfurto zoologų draugijos programos koordinatorius Viktoras Fenčiuk: „Pagal statistiką, Baltarusijoje kasmet sumedžiojama beveik du tūkstančiai vilkų, kai vertinama, kad šalyje toks jų skaičius ir yra. Todėl nekeista, kad visi mūsų pažymėti vilkai, kurie išeidavo už draustinių teritorijų ribų, buvo nušauti. Vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, bet dėl šiuo metu visoje šalyje vykstančio persekiojimo šeimyniniai vilkų ryšiai nutraukiami, o išgyvenę vienetai turi iš naujo kurtis sau gyvenimą. Todėl Baltarusijos vilkų populiacija yra nuolatinio streso būsenoje. Mes norime, kad nuostatos vilko atžvilgiu keistųsi, ir esame už moksliškai pagrįstą požiūrį į vilkų populiacijos Baltarusijoje valdymą.“

Šaltinis: http://vouk.by/post/v-belarusi-zastrelili-volka-kotoromu-vybirali-imya-vsej-stranoj

The post Baltarusijoje nušautas vilkas, kuriam vardą rinko visa šalis appeared first on Baltijos vilkas.

Suvystyk, suvystik! Klyvis klyvis, kas mane padyvys! Šimts, šimts, šimts, vyrų! Galimai jau turite savo spėjimą, kokių tai paukščių pamėgdžiojimai. O jei ne, tuomet dar įdomiau. Paieškokite internete, tikiu sparčiai rasite ne tik tekstų apie šiuos pamėgdžiojamuosius, bet jų nuotraukas ir balsų įrašus.

Kuomet žmogus drauge su Saule atsikelia, daug skaidresnės mintys jame turi progą reikštis. Tuomet net paukščių giesmės, kurias ypatingai malonu girdėti poilsio nuo darbo metu, lyg žmogišku pokalbiu tampa. Iš to, galimai, gimsta jausmas, kad tave esmiškai supa gausybė sutvėrimų ir net norėdamas apie vienumą ar vienatvę neprabilsi. Esant išvystytam šiam jausmui, suprasi, kad kiekvienas judesys, veiksmas, mintis ar žodis taps išgirstu ir nuslėpti tai, vargu ar pavyks…

Džiaugiuosi, nes šiais metais vėl teko atspausdinti ir įteikti pėdsekystės kursų baigimo pažymėjimus. O kad šį malonų įvykį atšvęsti, ėmėm dėlioti kelionę į girią, lyg jai pasakyti, kad į mūsų gausų būrį įsiliejo dar viena pėdsekių upė, kuri gurgės seną, lyg gyvenimas žinią, apie gamtos stebuklingumą, joje vykstančių virsmų paslaptingumą, malonų džiugesį, kuris apima, kuomet stengiesi atkurti pusiausvyrą. Pavyko sukviesti arti dvidešimt dalyvių. Vykome į Beržų (Biržų) girią, kurioje ne vien paukščiai, žvėrys, bet žmogus taip pat, turi progą pajusti šios vietos motinišką gerumą, kuris lyg laukia, kad atsirastų daugiau ją mylinčių ir suprantančių. Išvykos tema tapo paukščiai. Stengėmės ne tik dainas parinkti apie paukščius, tačiau pasimokinti juos mėgdžioti, bei įžiebti norą savitai žvilgterti į galimybę atkartoti jų balsus. Vienareikšmiškas atsakymas, kad tai ne taip jau lengva. Nes reikia klausyti, perleisti per save ir paleisti iš savęs. Bet kuomet tai pavyksta – gimsta gerumas, lyg suvirpinimas to, kas ilgesnį laiką tylėjo.

Šiais metais pavasario laikotarpis ypač saulėtas, tik pavieniai rajonai paliejami gausesnių kritulių, o visur kitur žemė sukietėjo laukdama virsmo. Vaikštinėdami Beržų miško keliukais matėme gausybę elnių kanopų įmuštų pėdsakų. Kelio dulkių suneštuose sustorėjimuose matėsi, kad šiuo keliu juda ne vien stirnos, briedžiai, elniai ir šernai. Dažnas šių kelių šniukštinėtojas – barsukas. Jo paliktos pėdos, lyg lokiuko, todėl svarstymai, kieno šie įspaudimai grunte, mažai kam kėlė ilgesnių svarstymų. O kuomet priėjome sukietėjusiame molyje įmintus lūšies pėdsakus ėmėmės rimto reikalo – gipso pėdsakų liejimo. Savotiškas Beržų girios suvenyras – gipsinė lūšies pėda. Kadangi judėjome atskiromis grupelėmis, tai grupė, kurią sudarė žinomas gamtininkas Bronius, pėdsekiai Tadas ir Algis džiaugėsi matę vapsvaėdį, mažąjį erelį rėksnį, usūrinį šunį, lūšies pėdų, vilko pėdsakų. Nakties laiku jie stengėsi išgirsti uralinės pelėdos balsą. Tačiau nors naktis pasidabinusi melsvos pilnaties šydu, o šiltas vėjas tik vos vos judino drebulių lapus, pelėdos tose vietose snapų nepravėrė savai giesmei. Tiesa, kuomet anksti ryte judėjome girios keliu, pro mus prasklendė šios pelėdos masyvus kūnas, tačiau tik tiek ir tematėm ją. Ankstus pasivaikščiojimas po naktinio vakarojimo ugnies šviesoje, klausantis ir atliekant lietuvių liaudies dainas, virpinant kanklių stygas, suteikė malonių akimirkų. Ypač kuomet radom vilkų pėdsakų, kurie šios nakties senumo, juolab, kad tą pilnaties nušviestą naktį mėgdžiojom vilkus. Tačiau jie neatliepė mums, bet savo ribas sąžiningai apėjo.  Nakties pasivaikščiojimas įsiminė ne tik mėnesienos šviesa, vilkišku staugimu, tačiau eidami vienas kitam vis išsakydavom nuostabą, kokios malonios miško kvapų upės kerta einamą keliuką. Regis, jose tiek gyvasties, kurią įkvėpdamas į save, gyvesniu tampi.

Sekmadienio rytas išaušo šiltas, gaivus. Vėjas judino medžių viršūnes, o gegutės, keršuliai, purpleliai, volungės ir kiti mažieji giesmininkai tapė nuostabų ryto paveikslą. Susiėję iš girios kampelių į stovyklavietę  ėmėme gaminti daržovių troškinį. Lauže gamintas maistas visad turi savy daugiau jėgos, tad nors nakties miego kai kuriems vos kelios valandos teko, tačiau noras pamatyti Nemunėlio upės atodangas, Sandariškių ąžuolą, su kiekvienu kąsniu vis stiprėjo. Aprašymą apie šio ąžuolo vardo prasmę atrasite internete. Akivaizdus dalykas tas, kad patirtas įspūdis stovint šalia šio amžinatvę ir laiko vingius atlaikiusią tvirtybę išliks ilgam. Gal atsiras gentainių tarpe, kurie pasodins naujų ąžuolų šioj vietoj su tokiu pat tvirtumu, kokį nešiojo didžiūnai.

Nuoširdus ačiū dalyvavusiems. Kiekvienas iš jūsų esat nuostabus ir tvirtumu alsuojantis. Tokie susitikimai mumyse palieka Ąžuoliško tvirtumo pėdsakus.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Biržų (Beržų) giria. 2019-05-18/19)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: T. Petrikas, D. Selickaitė

The post Pėdsekystės dienoraštis: mėlynas mėnulis appeared first on Baltijos vilkas.

Šį pasakojimą pradėsiu tokiais žodžiai, kuriuos išgirdau, kuomet pas mane užsuko pusbrolis: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! / Kas jūsų grožei senobinei tiki? / Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,…“. Taip taip, tai garsusis A. Baranausko Anykščių šilelio eiliuotas tekstas… Dar vienas žinomas šių laikų politologas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas esti išsakęs tokią svarbią mintį: „Saugok kraštinį“. Jei šį esminį dalyką esi suvokęs, tuomet supranti, kad kraštiniams tenka didžiausi išbandymai ar tai pasienyje ar atokiau nuo didmiesčių gyvenantys žmonės, ar miško pakraštys, jei sąsajos giją siesime su medžių, lyg žmonių bendruomene. Tad jei kraštinį apleidi, neužilgo juo pats tapsi…

Prisimenat Labanoro girios išsaugojimo eisenas, gimsta jausmas, jog didžiuma dalimi rinkosi tie, kurie lyg juto, kad akimirka bendram siekiui grožėtis medžių augumu, stebėtis jų noru stiebtis aukštyn – turi užgimti, susijungti, gal net atsverti kitą, mažiau jausmišką daiktiškumo pusę, kurioje grimzta mūsų savastis. Esamas žmogaus, augalo ar kito aktyviau besireiškiančio sutvėrimo gyvenimo tarpsnis užpildytas norais. Dažnai nutinka taip, kad tarpusavyje susiduria skirtingų sutvėrimų, pavyzdžiui žmonių norai. O tuomet savo tikslą pasiekia tas, kurio noras stipresnis. O jei tie norai gimsta iš skirtingų jausminių šaltinių (nuoširdumo, išminties, troškimų praturtėti, susierzinimo, pykčio) tuomet jų susidūrimai ypač skausmingai keičia aplinką. Apie vieną tokį susidūrimą, kurį tenka išgyventi, mėginsiu kiek įmano aiškiau ir trumpiau nupasakoti…

Sūduvos kraštas nusėtas vienkiemių, kuriuos nuo senų senovės stengtasi apsodinti medžiais. Žmonės darbo užgrūdintomis rankomis sodino uosius, klevus, ąžuolus, liepas, egles, maumedžius, tuopas, gluosnius, kitus didžiai augančius medžius. Gal dėl tų rankų tvirtumo, aiškaus stovėjimo ant savos Žemės jausmo, tie medžiai iki šiol taip tvirtai auga. Daugumai iš jų jau 60 – 70 metų, pavieniai gali siekti net kelis šimtus metų. Tuo lyg atsekant, kad šioje vietoje gyventa karta iš kartos. Sodybų gamtovaizdis ne vien medžius mena. Pievas, miškus, ariamus laukus apjungia keliai. Vieni jų jungia gyvenvietes, o kiti tik vieną gyvenimą su kitu. Ir taip vasara po vasaros slenka žmonių gyvenimai. Žmonės pragyveno nuostabių akimirkų, bet laikmečių verpetuose sušmėžavo upių upelių tiesinimas, tremtys, miškų kirtimai, žemių nusavinimas ir pan. Šiais laikais mes išgyvename ne revoliucijas bet miestų ir kelių rekonstrukcijas. Naudojantis šiuo žodžiu „rekonstrukcija“ atrišama galimybė nesibodint nieko, nei gamtosauginių leidimų, nei gamtovaizdžio darnos jausmo įgyvendinti savus norus. Kiekvieno kelio rekonstrukcija prasideda nuo projektavimo darbų. Tad rezultatas tampriai siejasi su projektuotojo vertybinės jausenos pamatais. Mūsų atveju, projektuotojui medžiai, kurie po Saule augo 60 – 70 vasarų nesukėlė gilesnių pamąstymų, tad jie pažymėti, kaip kliūtis keliui įrengti. Gyventojams apie tokį sprendimą, kad šalia kelio augantiems medžiams gresia toks likimas vargu bau ar pranešama. Juk jei tie medžiai auga valstybinėj žemėj, tai tie medžiai priklauso valstybei, kadangi Lietuvos automobilių kelių direkcija save laiko tų žemių savininke, tad niekam nereikia pranešinėti. Ir jiems nesvarbu, kad save laikai Lietuvos piliečiu ir turi, gal net didesnę teisę į tų medžių išsaugojimą, nei jie į jų nukirtimą. Kuomet darbų eigoje išryškėjo medžių likimas, susidūrė skirtingi norai: jų noras – nutiesti kelią taip, kaip jį suplanavo projektuotojas, mūsų noras – išsaugoti medžius. Bendravimas prasidėjęs su AB „Kauno tiltai“ žmonėmis, dauguma atvejų su Saulium Barkausku, nusitęsė iki susirašinėjimo su Lietuvos automobilių kelių direkcija (Agne Ragauskiene ir Mindaugu Svetiku). Kuomet laiškus siunčiate į valstybines „pelkes“ , būkite tikri – greito atsakymo nesulauksite (20 darbo dienų terminas, kurį kiek įmanoma stengiamasi išnaudoti). Nors savuoju laišku prašiau peržiūrėti projektą ir rasti sprendimą tų medžių išsaugojimui, jie man atsiuntė malonų laišką su nuoroda į įstatymo pataisas, kad medžiai esantys šalia kelio turi tapti pašalintais… Iš kalbų su darbininkas paaiškėjo, kad tuos medžius reikia nukirsti, nes jie kliudo įrengti melioracijos griovį. Tokiu atveju juk kelio atitvaro, mažesnės spindies melioracijos įrengimas (juk medžiai ant kalvos auga) – vienas iš sprendimų. Bet direkcija, matyt, net nesvarstė tokių sprendimų (taip sprendžiu, nes jokių žinių apie tai ar jie imasi ieškoti sprendimo negavau). Jų noras nieko nekeisti, galimai, pasirodė stipresnis, nei žmogaus prašymas išsaugoti medžius. Antruoju laišku, kuriuo kreipiausi, kad jei tų medžių nepavyks išsaugoti, kad jie rastų būdų, kaip tuos medžius mums perleisti, tuomet esamų medžių atminimui juos drožiniais paverstume. Mindaugo Svetiko atsakymas vėlgi rodo šios institucijos bejėgiškumą kažką keisti. Po papildomo paraginimo atsakyti, atsakymas atėjo įstatymo pavidalu, kad medžiai pateks į sandėlį ir vėliau skelbs aukcioną. Ir taip 60 – 70 vasarų žaliavę medžiai gegužės pabaigoje supjauti malkom ir jų likimas neaiškus. Nelabai kas nori prisiimti atsakomybę už šį vandališką žingsnį… Paaiškėjo, kad projektą parengė UAB „Sweco Lietuva“ (skandinavų įmonė), projekto rangovas AB „Kauno tiltai“, medžius išpjovė tam darbui pasamdyta įmonė, užsakovas – turbūt Lietuvos automobilių kelių direkcija. 4 km ilgio kelio ruožo rekonstrukcijos darbų kaina daugiau nei 1,3 mln eurų. Kai tokie pinigai, tai šalia esančių gyventojų, kuriems teks važinėti tiek aukų pareikalavusiu keliu, nė motais. Darbininkai sako: „Ko jūs jaudinatės dėl tų medžių, va dulkių nebus ir kelias patogesnis taps“. O kad jų rankomis 70 metų amžiaus medžiai krito ir kad tokio paties galingo jų ošimo, šešėlio, paramos reiks laukti 60  - 70 metų, kad galima kelią nutiesti ir medžius išsaugoti – jiems į galvą nė neatėjo.Stebint šį vyksmą apėmė gailestis tų žmonių, kurie taip giliai sapnuoja ne savo tautos sapną…

Žinoma, šiek tiek liūdna, kad mūsų noras išsaugoti medžius per silpnas pasirodė, bet džiaugiuosi, kad teko namuose rastis, kuomet vyko jų kirtimas. Linkėjau medžiams toliau į šviesą tiestis ir vengti žvelgti į sutvėrimą, kuris rankomis sugriebęs pjūklą, keikdamasis atskiria jį skrydžiui į Saulę, lyg tam sakalui, kuris mūsų mitologijoje plačiai aprašytas. Nors nemalonus įvykis įvyko, tačiau medžiai atgis, o šioj vietoj žmonės turėjo galimybę pakreipti savo likimą, vieni pasirinko vienokį, kiti kitokį kelią. Džiaugiuosi tuo, kad vienaip ar kitaip mums pavyko grumtis dėl medžių, jų žūties akimirką linkėti augti mūsų protėvių sode. Šiam žingsniui suteikė stiprybės tai, kad Saulė, Mėnulis, Žemė daug daugiau mato už mus ir ramūs išlieka, galbūt tam kad galėtų darniai kurti. Noriu į juos lygiuotis. O jei panirsi į neramių, pasimetusių žmonių atliekamą ardą, pats imsi taip ardyti, savą laiką niekams švaistyti… Atkreipkit dėmesį, kad mes savo ar kitų norų vedami nešame ardą ir kūrybą drauge suvytą, bet prieš ardos, kūrybos atlikimą pamąstykim, kalbėkimės,  tam veiksmui atlikti reikiamą laiką parinkim, galų gale atsiprašykim tų, kurie nukentės (žmonių, medžių, kitų gyvų sutvėrimų)… Tvirtybės saugant mūsų protėvių gamtajausmes vertybes.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

The post Pėdsekystės dienoraštis: gyvenimo versmės appeared first on Baltijos vilkas.

Rugpjūčio rytai tampa vis paslaptingesni. Ūkas, migla, rūkas, rūkana, niūkana – tai laumių kerų ženklai, kurie praneša bręstančios gamtos aukštutinį tašką. Laumė – anot mitologijos tyrinėtojų – tai mergina kuri įstrigusi martavimo (virtimo marčia) virsme. Šiame taške pasilikusieji gali virsti kuriančiaisiais arba ardančiaisiais. Dėl to senolių pasakojimuose minimos pagelbstinčios ir sunkinančios žmogaus veiklą laumės. Apie mitologiją užsiminiau dėl to, jog praeitą savaitgalį (2019-08-17) lankėme vieną paslaptingiausių upių – Žuvintę.  Šarūnas Laužadis viename savo kūrinių apie Lietuvos kraštovaizdį, pamini Žuvintę – gražuolę mergaitę, kuri pamilusi Moko sūnų vaikštinėjo šiuose miškuose iki tol kol likimas juos įamžino vilku ir upe (spausti čia) . Nepaneigsi, jog ši Ukmergės krašto vieta, kurioje susitinka Žuvintė su Šventąja, pasižymi išskirtiniu šventumu, išminties vietų gausa.

Į pasivaikščiojimą Žuvintės upele susirinko daugiau nei tuzinas pėdsekių. Oras įkaitęs, giedros debesys saulės spindulius nekliudomai palydi Žemės link. Tokiu oru vaikščioti upele – vienas malonumas. Prieš pradėdami išvyką sutariam, jog žengdami stengsimės po savęs palikti kuo mažiau pokyčių, šakas, klampias vietas apeisim kuo atsargiau – kad visa liktų taip, kaip iki mūsų susitikimo pradžios.

Upelė vos poros metrų pločio. Vanduo iš lėto sruvena, tačiau vėsus. Einant matyti, jog ją nuo sausros gelbsti iš gelmės trykštantys šaltiniai, tyro vandens, su mažu kiekiu geležies, nes nematyti rusvų juostų. Vos žengus kelis šimtus metrų vandens lygis pakilo. Bebrai pastatė užtvanką, kurios dėka gan platus upės ruožas užpildytas tyro,  sakyčiau lyg karjere, žalsvo atspalvio vandens. Šis ežeriukas sukuria galimybę tarpti upių augmenijai ir gyvūnijai. Eidami matėme ūdros, audinės, bebrų, elnių, briedžių, šernų, stirnų pėdsakus. Ėjimas upės vaga pareikalauja lankstumo, o einant krantu – kantrybės įveikiant apynių kilimus ir dilgėles. Kuomet pakaitomis seka vanduo, dilgėlės, vanduo, apyniai ir dilgėlės – perteklinės mintys apie rūpesčius kaip mat pradingsta. Esi čia ir dabar, užsisvajosi – gali slystelėti ar šiaip kokį vapsvų lizdą sujudinti, o tada dar vienas naujas pojūtis. Akimirkai sustojome prie milžiniško ąžuolo, kurs savo šakomis siekia apgaubti Žuvintę, kad dangiški spinduliai pernelyg nekaitintų šios upelės vandenų, verpetais virtusių jos kasų… Skamba kanklių stygos, medžių šakose besisukantis vėjas, vandens čiurlenimas pusvalandžiui sustabdo laiką. Žengdami tolyn grožėjomis vis didėjančiais akmenimis į kuriuos atsiremdamas vanduo ima verpetuoti ir kalbėti. Atsiskyrėme į kelias grupeles. Vieni ėjo šlaitu, antri upelės krantu, o treti – Žuvintės vaga. Nepastebėjome, kaip vieni kitų nebematome, tik kartkartėm atsklinda juokas ir skambi girioms paleista giesmė. Vieną akimirką einantieji upelės vaga atsiplėšė nuo Žuvintės. Mes nepastebėjome, kaip šių miškų laumės susuko galvas ir nutekino mus kita upele – Gumbre, kuri ne ką mažiau įspūdinga nei Žuvintė… Kol atsitokėjome jau gerokai nutolom nuo tikslo. Apie pora valandų kitiems teko mūsų laukti. Tačiau 19:00 visi draugėj susiėję grožėjomės Žuvintės šaltiniu. Iki to laiko kol ėjome klaidžiais keliais dalis pėdsekių spėjo išsimaudyti Šventosios vandenyse.

Tolimesnį laiką praleidome prie Mokų. Mėginome susieti rankomis tai, ką mūsų gamtos jausmu gyvenę senoliai siejo savo darbais iki mūsų dienų palikę tyrus vandenis, mūsų širdyse alsuojantį norą tapti darnios būties kūrėjais.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Žuvintės upelė. 2019-08-17)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: D. Selickaitė, G. Aleksandravičiūtė

The post Pėdsekystės dienoraštis: Žuvintė appeared first on Baltijos vilkas.

Rašant pastebėjimus ir apžvalgas apie vilkų medžioklės limitus ir eigą kasmet tenka iš naujo pavartoti žodį „rekordinis“. Ir šie metai – ne išimtis. Ir vėl rekordinis limitas. Spalio 15 dieną prasidėjo vilkų medžioklės sezonas, kuriam Aplinkos ministerija patvirtino 120 vilkų sumedžiojimo limitą. Šių metų limitas yra dešimčia didesnis nei pernykštis ir dvigubai didesnis nei užpernykštis. Kuo jis motyvuojamas ir ką reikš Lietuvos vilkams?

Kodėl toks limitas?

Aplinkos ministerija vilkų medžioklės limitą nustato, įvertinusi vilkų apskaitos rezultatus, visus metus renkamus duomenis apie vilkus ir mokslinius tyrimus. Vilkų apskaitą atlieka medžiotojai, o analizuoja ir apibendrina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai. Visus metus registruojamus pranešimus apie pastebėtus vilkus ar jų veiklos žymes, taip pat ir papjautus gyvulius, pateikia visuomenė. Apibendrinus šiuos duomenis gautas rezultatas, kad šiemet Lietuvoje gyveno ne mažiau kaip 37 vilkų šeimos. Vadovaujantis Europine praktika, šeima laikomi 4 kartu besilaikantys vilkai. Suskaičiavus vilkų šeimas ir padauginus iš tam tikro koeficiento, gaunama viršutinė galimo limito riba. Vadovaujantis Vilko apsaugos planu, šiemet limitas galėjo būti nuo 0 iki 120. Aplinkos ministerija patvirtino maksimalų galimą limitą, paaiškindama jį tik nustatytų šeimų skaičiumi ir išaugusia žala ūkiams.

Kaip ir kiekvienais metais iš medžiotojų ir ūkininkų pusės buvo spaudimas patvirtinti gerokai didesnį limitą. Tačiau Vilko apsaugos planas, kurį 2014 metais po ilgų diskusijų parengė iš visų suinteresuotų pusių sudaryta darbo grupė, apibrėžia ribas, kad medžioklė nedarytų žalingos įtakos vilkų populiacijos būklei.

Šiemet Aplinkos ministerija atsisakė anksčiau taikyto medžioklės limito rajonavimo, motyvuodama siekiu išvengti vilkų genetinės įvairovės susiaurėjimo, jeigu vienoje nedidelėje teritorijoje būtų sumedžioti visi kurios nors šeimos individai. Vilko apsaugos planas numato galimybę paskirstyti limitą rajonams, kuriuose buvo didesnė žala, taip labiau susiejant medžioklę su žala. Medžioklės limitas įvairiais būdais buvo rajonuojamas nuo 2013 metų. Neatrodo, kad rajonavimas būtų davęs apčiuopiamų pokyčių vilkų daromoje žaloje. Intensyviai medžiojant ir be rajonavimo vienoje teritorijoje sumedžiojama daug vilkų, pvz., praeitą sezoną Kupiškio rajone, kuris nebuvo priskirtas prie rajonuojamų, buvo sumedžioti 7 vilkai. Daugiausia – 9 – buvo sumedžioti Rokiškio rajone.

Kaip GAA „Baltijos vilkas“ vertina situaciją?

GAA „Baltijos vilkas“ neigiamai vertina antrus metus iš eilės nustatomą maksimalų vilkų medžioklės limitą, nes tai siunčia signalą visuomenei, kad vilkas yra nepageidaujamas, ir klaidina ūkininkus, galinčius galvoti, kad žalos problemą išspręs medžioklė. Mūsų nuomone, turėtų būti dedamos visos pastangos vilko priimtinumo didinimui visuomenės akyse, skatinant sugyventi, o ne atsikratyti. Kai konfliktas sprendžiamas medžiokle, visuomenė lieka priešiška vilkui ir užsidaro ydingas nesprendžiamo konflikto ir atsako į jį medžiokle ratas.

GAA „Baltijos vilkas“ pabrėžia, kad medžioklė neišspręs vilkų daromos žalos problemos. Jau pernai metais, motyvuojant žala, buvo nustatytas didelis medžioklės limitas, tačiau šiemet dėl tos pačios priežasties jau reikia dar didesnio limito. Tam tikrais atvejais, kai sumedžiojami vyresni vilkų šeimos nariai ir lieka tik jauni ar pavieniai vilkai, žala ūkiams gali smarkiai išaugti.

Abejonių dėl šių metų limito pagrįstumo kelia ir šiemet atlikti genetiniai praeitą sezoną sumedžiotų vilkų tyrimai, parodę, kad praeityje Lietuvos vilkai buvo medžiojami pernelyg intensyviai ir populiacijos genetinė įvairovė buvo smarkiai sumenkusi. Genetinės įvairovės mažėjimas yra grėsmė populiacijos išlikimui ir sveikumui. Šiuo metu vilkų populiacijos genetinė įvairovė atsistato, tačiau rodikliai dar nėra geri. Šių tyrimų kontekste kyla klausimas, kaip dabartinė medžioklė veiks populiacijos genetiką.

Visgi GAA „Baltijos vilkas“ vertina tai, kad limitas nustatytas laikantis Vilko apsaugos plano ir nepažeidžia jame nubrėžtų ribų. Vilkų apskaitos duomenys analizuoti ir apibendrinti profesionaliai ir atsakingai. Kadangi duomenys apskaitai nebuvo pateikti iš visų teritorijų bei iš genetinių tyrimų rezultatų galima vertinti, kad vilkų šeimų iš tikrųjų yra daugiau, nei apskaičiuota. Tai leidžia manyti, kad vilkų populiacija Lietuvoje atsigauna. Sumedžiotų vilkų moksliniai tyrimai, pradėti vykdyti nuo praeito medžioklės sezono, taip pat atlikti išsamiai ir pateikė svarbių įžvalgų. Tikimės, kad šie tyrimai bus toliau tęsiami ir žinios apie esamą populiacijos būklę gilinamos.

Kaip medžioklė paveiks vilkus?

Šių metų limitu leista sumedžioti maždaug 40 procentų apskaita nustatytos vilkų populiacijos. Net ir manant, kad apskaita neparodė visų esančių vilkų šeimų ir individų, taikiniais taps reikšminga populiacijos dalis. Kol bus sumedžiota 120 vilkų, bus netaiklių šūvių, sužeistų vilkų, nušautų ir likusių be savo šeimos narių. Pastariesiems bus sunkiau medžioti, reikės iš naujo kurti šeimos ryšius, persistumdyti savo teritorijų ribas ar ieškoti saugesnių buveinių. Taip žmogus kasmet jaukia vilkų gyvenimo tėkmę ir natūralų ritmą. Tačiau vertinant moksliniais matmenimis, šis limitas galbūt ir nepablogins vilkų populiacijos būklės, t. y. populiacija toliau gyvuos panašiai, kaip ir buvo pastaraisiais metais. Kad ji gyvuotų geriau ir būtų mažiau veikiama medžioklių, reikia, kad daugiau visuomenės žiūrėtų į vilkus palankiai, kad žmonės dar intensyviau ieškotų būdų išvengti ar bent jau sumažinti žalą naminiams gyvūnams, kad į pamiškėje pamatytą vilką reaguotų kaip ir į elnią, briedį ar stirną, kad susidūrimai būtų lydimi smalsumo, o ne baimės.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Kokia bus šių metų vilkų medžioklė? appeared first on Baltijos vilkas.

Laiko gijos verpetais vejasi viena su kita, palikdamos pėdsakus mumyse… O šie pėdsakai kinta, lyg kažkas nuolat atnaujintų praeitį. Galbūt todėl skubu aprašyti tai, ką mes patyrėme lankydamiesi Dzūkijoje. Nes po mėnesio galimai kitką atsiminsiu…

Manau esat pastebėję, jog gyvenimas mieste prieš Kalėdų virsmą įgauna didesnį judesį nei įprastai. Keistoka, juk gamtoje viskas rimsta, o čia – skuba, lėksmas. Lyg upe plauktum, tokia sraunia, pavasariškai nerimstančia, kūryba trykštančia.

Norisi atgimti, panirti į ramumos, o ne pursluojančius vandenis. Išnirus – įkvėpti tyro oro, imti sapnuoti savo tautos sapną. Tiems, kam teko išgirsti Veronikos Povilionienės atliekamas giesmes, nes Dzūkijoj, prosenių dainos giesmėmis vadinamos, manau liko sužavėti. Šiame Lietuvos kampelyje glūdi advento, elnio devyniaragio laukai. Įdomus jausmas aplankė, kuomet antrąją išvykos dieną, giedojome šalia kelis šimtus metų skaičiuojančios pušies. Romas Norkūnas užlipęs į pušį, aptaisinėja dravį eglės šakelėm, o mes žvelgdami į banguotą mišką giedam „Dūno dūno upė“. Nejučiomis patenki lyg į sapną, kuriame atsišaukia gamta, kopos, kurios dabar apaugusios pušelėmis, ima banguoti… Vienam, tai vargu bau ar pavyktų išgyventi, bet kuomet supa bičiuliai…

Kalėdų šventės pojūčiui sukurti mūsų susirenka kone trys dešimtys. Gan ilgas tarpsnis praėjo nuo paskutinio susitikimo, tad noras pamatyti vieni kitus – gyvas kaip niekad anksčiau. Gerasis likimas taip lėmė jog pirmąją dieną Dzūkijoje mus lydėjo Onutė Drobelienė. Kuomet su vietine visuma susigyvenęs žmogus tave įveda, įgauni didesnį lankomos vietos pasitikėjimą…

Marcinkonyse esantis Dzūkijos lankytojų sklaidos pastatas tapo vieta, kurioje sutekėjo pėdsekiai iš įvairių Lietuvos kampelių. Draugėn susiėję, pasilabinę ir pasistiprinę maistu apie 12:00 pajudėjome į Zervynas. Nuo šios akimirkos panyrame į šilinių dzūkų, kurie, Onutės žodžiais tariant, kaip niekas kitas iš esamų tautiečių siekė palaikyti ryšį su visuma, žemę. Gyvensi gamtos ritmu, seksi jos užuominas – laimę turėsi. Dėl šios priežasties dzūkai eina grybų susirinkti, o ne jų ieškoti… Medžiai, žemė šneka su žmogum, tik reik atgaivinti klausymosi gebėjimą.

Vis labiau klausydamiesi Onutės Drobelienės gyvastim alsuojančios kalbos užmirštame praeitį. Esame čia ir dabar… Vėjas, drėgnas oras, priverčia jausti kūną, kuris jau apgaubtas Dzūkijos gamtos. Eidami kaimo keliu stebime sodybas. Atkreipiame dėmesį, jog sodybos kiemai, kurie įkurti miško prieglobstyje, žmogaus stengtasi kuo labiau lauku (šviesia vieta) paversti. Kupetomis pastatyti sodybos pastatai ragino saulės ratu judėti. Priėję prie viengalės trobelės likom nustebinti, nes čia išauginta, jei gerai atmenu, dešimt vaikų. Onutės pasakojimai apie tai, jog didžiausias turtas žmogaus gyvenime ne pastatai, gyvuliai, maisto atsargos, o vaikai, priverčia gyviau alsuoti. Kol dar šviesu, vykstame į Margionis, kur prasideda Skroblaus upės gimtis. Kuomet su Onute derinome, ką mums reiktų aplankyti, apstulbau, nes ji taip taikliai parinko lankytinas vietas, jog man beliko tik paantrinti. Taigi, atsisveikinę su Zervynomis už kelių dešimčių minučių atsiduriame šalia Bobos daržo šaltinio. Šioje vietoje susijungia gimimas ir mirtis. Tad kalbos, apie žmogaus gyvenimą pynėsi ir pynėsi. – Ši vieta ypatinga. Šiam šalciny pirmą sykį dienos šviesą išvysta Skroblus, iš čia, kaimo bobulės atneša, šeimą sukūrusiems, vaikus. Ar ne sutapimas, tokią paslaptingą vietą šiai išvykai parinkti? Artėjantis Kalėdų virsmas, nauja metų rato rėda artėja, o mes čia, prie upės pradžios, semiame vandenį, siunčiame linkėjimus, norus. Mūsų norai turi galią išsipildyti, būtent šiandien, mažtančios pilnaties dieną… Sugiedoję šalciniui, ramiu ėjimu judame link klojimo teatro. Išgirstame įdomių pasakojimų apie seneliuką, kuris likimo atneštas čia pasiliko šviesumą skleisti, apie likimo pušį, kuri turi galią pakreipti žmogaus gyvenimą. Temsta, įsiamžinę bendram prisiminimui, tuomsyk atsilabiname su Onute, žinoma, prašydami mus aplankyti vakare.

Judame sodybos link. Ji esti šalia Grūdos upelės. Nors šiek tiek paklaidžioję, tačiau ją atrandame ir imame įsikurti. Stalas gausėja nuo vaišių. Šiluma atpalaiduoja mintis, veiduose ir akyse vis ryškesnė šypsena. Pasijutau lyg kūčių vakarą. Šitiek įvairiausio maisto ir tuo pačiu dalinimasis tuo ką turi. Atsipalaidavimas užplūdo susirinkusius. Vieni sklaido pėdsekių nuotraukų albumus, kiti muzikuoja, kalbasi, juokauja, o dar kiti svarsto galimybę pirties garo šilumą pajausti ir Grūdos vandenimis apsilieti. Vyrams besirengiant į pirtį – atvyksta Onutė.  Vieni lieka klausytis dzūkiškų baikų, o kiti padėkoję už jos dzūkišką širdį pajuda link pirties.

Kalba kalbomis, tačiau esmė – vyksta tautos skaidrėjimas. Jau gali imti ir atskirti, kas sapnuoja tautos sapną, o kas svetimą. Sujaudino pasakojimas apie Dzūkijos miškus, kuriuos žmonės sodino, tiek pastangų telkė, jog medelis įsitvertų į smėlį, augtų, tiestųsi aukštyn. Galbūt dėl to šie žmonės apdovanoti ramia širdzim, senatvės garbingos sulaukę lyg anties plunksnos švelnumu palytėti kūną palieka. Dievas, Saulė, Mėnuo, Miškai,.. stebi mūsų darbus. Visą sukurtą darbų patirtį su savimi nešiesi, kuo ji skaidresnė, gyvasties daugiau sukūrė, tuo lengvesnis virsmas.

Ačiū Onutei Drobelienei už nuoširdų bendravimą, vaišes. Dzūkų krašto moterėlei, kuri mums grikinę babką, gausybę duonos prikepė. Ačiū Romui Norkūnui už dzūkiškos tvirtybės pavyzdį. Manau mums pavyko pasakišką virsmą patirti, į savus namus šviesaus likimo pokyčius pasikviesti. Tad laukim šviesos virsmo!

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Dzūkija. 2019-12-14/15)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: Tadas P., Lina A., Tomas S.

The post Pėdsekystės dienoraštis: Dzūkiška širdzis appeared first on Baltijos vilkas.

Mintis greitesnė už šviesą… Gamtos dėsnių pajutimai, kuriuos mėginta nuslopinti ima augumu reikštis. Visumos dėsnių apraiškos amžinos, jei manysim, jog jas galima nuslopinti – teks nusivilti. Vieną dalyką, manyčiau verta suvokti, jog savais veiksmais turim jėgą plėsti ar slopinti savęs pažinimo ribas. Jei mūsų visų, kaip tautos noras išsilaisvinti iš priespaudos, ginti mums svarbias vertybes taps stipresnis, drąsesnis – prabočių ir ainių ryšys suteiks išminties mums mūsų veikose.

Vilkas – gamtajausmės tautos gyvūnas. Priminsiu, jog tauta, kurios tęstinumu esam, bene seniausiai gyvuojanti, iki šiol nešanti gamtos dėsnių pajutimą ir suvokimą.  Vilkas – gyvūnas, kuris mėgina palaikyti pusiausvyrą tarp gyvūnų, o žmogus – tarp žmonių. Mūsų senoliai tą suprato, mėgino ir mėgina perduoti tą žinią mums. Įdomiai suskamba valdžios atstovų pasisakymai. Vieną jų pacituosiu: „- Šiandien žmonės dažnai yra atitrūkę nuo gamtos ir netgi tie, kurie gina gamtą arba gina atskirus medžius dažniausiai jau nebeturi to ryšio su gamta, kokį turėjo žmonės natūraliai prieš 50 metų ar dar anksčiau…“. Manau šio sakinio turinys tiksliai atspindi, jog tai kalbančiojo būsenos atspindys, o ne likusios tautos, kurios nuomonę mėginta išreikšti.

2020 metų vasario pirmosiomis dienomis lankėmės Kamanų valstybiniame rezervate. Iš praeities iškyla atsiminimai, jog ten vilkai nuolat gyvena, atranda prieglobstį, o jų šeima ganėtinai gausi, tvirta. Pelkių dienos proga teko susipažinti su šio gamtos lopinėlio gyvūnų apskaitos duomenimis. Apskaitos atskleidė nuostabų ryšį, jog vilkų gausėjimas – gausino likusią gyvūniją. Pagrindiniai veiksniai įtakojantys didesnį gyvūnų skaičiaus kritimą – gamtos aplinkos pasikeitimai, ligų protrūkiai: kiaulių maras, sausra. Nerimą sukėlė, jog iki tol keliolika metų gyvavusi 6 – 9 vilkų šeima, šiais metais sumažėjo iki 4. Tuose plotuose, kuriose sykis nuo sykio lankausi, gan dažnai matydavau vilkų paliktas žymes – pastaraisiais metais jų jau nebeatrandu. Akivaizdu, jog išaugęs vilkų medžioklės limitas, nelegaliai sumedžiotų vilkų skaičius per kelis metus įnešė ženklų poveikį. Iš medžiotojų ir spaudoje pateiktos medžiagos matyti, jog medžioklės suvokimas toks primityvus, jog verčia vis garsiau kalbėti apie medžioklės griežtinimą. Nuostabą kelia tai, jog kuomet nelegaliai ir tyčia sumedžiojus stumbrę iš medžiotojų tarpo neatsirado žmonių, kurie išsakytų pasipiktinimą tokiu elgesiu. O įžūlumo tiek užtenka, jog mėginama teisinti šį poelgį. Manau visam šiam reikale turi rastis drąsos visiems tiek gamtą ginantiems, tiek medžiotojų tarpe esantiems, drąsiai sakyti: „- Paviešinkit medžioklėje dalyvavusius ir atsakomybėn patraukit tuos ką reikia.“. Gyvenam tokiam tarpsny, jog viešumas, piniginės baudos turi ženklų poveikį, tad solidi bauda, teisės medžioti atėmimas dešimtmečiams jei ne paprotintų, bent jau sumažintų įteisintų brakonierių kiekį.

Atmintyje iškilęs vieno medžiotojo pasisakymas: – atsimenu, kuomet tykodamas šernų pamačiau ateinantį vilką. Nusitaikęs ruošiausi šūviui, bet kuomet išvydau vilko dydį, jo išvaizdą  - šautuvą nuleidau. Jam nekilo ranka atimti gyvybės šiam sutvėrimui… Praeitais metais (2019), žmogus, kuris pasirinko gamtosaugininko profesiją giriasi sumedžiojęs 66 kg sveriantį vilką. Šiuo pavyzdžiu siekiu parodyti – jog ne mokslo laipsnis, gyvenamoji vieta, profesija turi įtakos gamtos dėsnių suvokimui, o elgesys (saugoti, ginti, galvoti, mąstyti). Ar adekvatu, jog medžiotojo kelią pasirinkęs žmogus, neskiria į ką taikosi? Ar protu suvokiama, jog dauguma medžioklių vyksta gyvūnų vestuvių laiku, kuomet jie pažeidžiamiausi? Ar adekvatu šauti į gyvūną neįvertinus pasekmių, kurios gali atnešti sumedžiojus (tarkim jei atimama gyvybė vilkų šeimos vyriausiems ar jauniklius auginantiems gyvūnams)? Lai vasario 5 diena, Gabijos, Ugnies, šviesos šventė atneša skaidrumo, šviesumo mūsų veiklose.

Nuoširdus AČIŪ Kamanų valstybinio gamtinio rezervato darbuotojams už nuoširdų sutikimą, įdomų renginį, rūpestį mus apnakvindinant, gamtos pažinimo puoselėjimą. Tvirtybės linkiu žmonėms, kurie saugo gamtą, tramdo tuos, kurių mintys aptemusios, suteikiant jiems galimybę atsitokėti.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Akmenės raj. Kamanų rezervatas 2020-01-31/02-02)

The post Prisimenant vilkus appeared first on Baltijos vilkas.

Vasario 14 d. Žemės ūkio ministerija patvirtino Kaimo plėtros programos veiklos „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ įgyvendinimo taisykles. Numatoma, kad elektrinius aptvarus įsigyjantys ūkininkai galės susigrąžinti patirtas išlaidas. Aplinkosaugos koalicija šią paramą laiko svarbiu žingsniu sprendžiant žalos problemą ir tikisi, kad projektas ne tik padės apsaugoti paramą gavusių ūkininkų gyvulius, bet ir keis požiūrį į prevencines priemones.

Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo avių, ožkų ir mėsinių galvijų skaičius Lietuvoje. Pavyzdžiui, avių 2018 metų rugsėjo 1 dienos duomenimis, buvo 185606, tai yra dvigubai daugiau nei 2012-tais metais (89494). Šis augimas pagilino ūkininko ir vilko konfliktą. 2018 metais vilkai papjovė 1513 avis, 261 galvijus ir 93 ožkas. Pasak GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininko Andriaus Laurinavičiaus, vilkų antpuoliai nėra neišvengiami – kitų šalių patirtis, pavyzdžiui, Vokietijos Branderburgo regiono, rodo, kad prevencinės priemonės padeda saugoti gyvulius nuo vilkų. Visgi ūkininkai neskuba jų taikyti, vyrauja skeptiškas nusiteikimas. A. Laurinavičius svarsto, kad tam yra ne viena priežastis. Visų pirma, prevencinės priemonės reikalauja papildomo ūkininko darbo – tinkamus apsaugai elektrinius aptvarus nėra lengva įsirengti ir kilnoti, aviganius šunis reikia prižiūrėti ir pan. Dalis ūkininkų nenori šių rūpesčių prisiimti – esą vilkas yra ne jų, tad lai medžiotojai ar gamtosaugininkai ir sprendžia problemą. Kita priežastis – prevencinės priemonės brangiai kainuoja, ir nors kartą įsigijus jos tarnaus ilgai, investicija gali būti ne visiems įkandama. Trečia priežastis – nusivylimas, kai tikimasi, kad tam tikra priemonė padės apsaugoti gyvulius, bet ji nepadeda. Pavyzdžiui, vilkas peršoko per turimą elektrinį aptvarą ar pralindo pro tvorą, arba atėjo arti namų, nors ūkininkas manė, kad šalia namų gyvuliai yra saugūs. Dalis ūkininkų tikisi apsisaugoti priemonėmis, kurios yra nepakankamos, o joms nepadėjus skeptiškai žiūri ir į kitus apsisaugojimo būdus. Teikiama parama prevencinių priemonių įsigijimui ir suformuluoti reikalavimai bei rekomendacijos, kokie turi būti parametrai ir kaip priemones įdiegti, spręs išlaidų naštos problemą bei suteiks ūkininkams žinių. Projektas gali padėti mažinti ir skeptiškas nuostatas, jei institucijos rinks ir viešins informaciją apie priemonių efektyvumą ir kiti ūkininkai matys, kad priemonės veikia.

Kaimo plėtros programos veikla „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ leis susigrąžinti įsigyjant elektrinius aptvarus patirtas išlaidas iki 5000 eurų. Įgyvendinimo taisyklėse surašyti konkretūs reikalavimai remiamoms prevencinėms priemonėms: elektriniam juostų arba vielų aptvarui arba elektros tinklo aptvarui. Nurodoma, kad aptvarai turi būti ne žemesni kaip 110 m., iš penkių juostų ar vielų, apatinė juosta ar viela nutiesta ne aukščiau kaip 20 cm nuo žemės paviršiaus, tvirtinimo kuolai turi būti stabilūs ir kt. Taip pat pateiktos rekomendacijos aptvarų įrengimui, kad būtų išvengta dažnai kylančių problemų. Projekto įgyvendinimo taisyklėse numatyta, kad pretenduoti į paramą gali ūkiai, veikiantys didesnę žalą patiriančiuose rajonuose: Šilalės r., Vilkaviškio r., Klaipėdos r., Alytaus r., Varėnos r., Rokiškio r., Anykščių r., Ignalinos r., Biržų r., Lazdijų r., Kalvarijos, Kaišiadorių r., Kupiškio r., Ukmergės r., Trakų r., Tauragės r., Elektrėnų, Molėtų r., Širvintų r. ir Prienų r. Kadangi projekto lėšos ribotos, orientuojamasi į ūkius, kuriems labiausiai reikalinga parama.

Šiam projektui pasirinkta remti tik elektrinius aptvarus, nors prevencinių priemonių prieš vilkų žalą esama ir daugiau. GAA „Baltijos vilkas“ pirmininko vertinimu, tai teisingas pasirinkimas, nes tinkamai įrengti elektriniai aptvarai yra viena patikimiausių priemonių, jie tinka įvairiems ūkiams ir yra palyginti lengvai įrengiami. Prie remtinų priemonių galėtų būti ir elektrifikuotos tvoros, kai prie metalinių tvorų ar neelektrinių tinklų pridedamos elektrinės vielos, saugančios nuo prasikasimo pro apačią arba peršokimo per viršų, tačiau pastarosioms priemonėms sunkiau apibrėžti reikalavimus.

Aplinkosaugos koalicija, kurios nare yra GAA „Baltijos vilkas“, teikė pasiūlymus rengiamoms įgyvendinimo taisyklėms. Pasak pasiūlymus taisyklėms rengusios Aplinkosaugos koalicijos specialistės Gintarės Herasimenkienės, koalicija siekė, kad parama būtų prieinama ir jos tvarka patraukli smulkiesiems ūkiams ir kad remiamų priemonių reikalavimai bei rekomendacijos būtų kuo kruopščiau apgalvotos. Pirminiame taisyklių variante buvo numatyta teikti paramą stambesniems ūkiams, tačiau po koalicijos, taip pat Avių augintojų asociacijos pastabų reikalavimai ūkio dydžiui buvo smarkiai sumažinti. Vienas iš koalicijos pateiktų siūlymų – aiškiai apibrėžti, kaip bus atliekamos projekto remiamų priemonių patikros, liko neįgyvendintas. G. Herasimenkienės nuomone, projekto sėkmė smarkiai priklauso nuo to, kaip įsigytos priemonės bus taikomos – nesilaikant rekomendacijų jų efektyvumas mažės, todėl šių priemonių naudojimo patikros yra svarbios. Taip pat reikia rinkti informaciją, ar priemones taikančiuose ūkiuose bus patiriama vilkų žala bei analizuoti priežastis. Šiuo metu vertinant žalos faktus prevencinėms priemonėms skiriama per mažai dėmesio, nesurenkama informacija, kokios priemonės buvo taikytos ir kodėl jos nepasiteisino, neatliekama analizė. Aplinkosaugos koalicija ragins institucijas imtis veiksmų, kad šie darbai būtų atliekami.

Aplinkosaugos koalicijos informacija

The post Parama žalos prevencijai – ko reikia projekto sėkmei appeared first on Baltijos vilkas.

Gegužės 19 dieną „Baltijos vilkas“ aplankė ūkininką Algį Grigą, kuris sekmadienio dieną buvo užpultas vilko. Vyras detaliau nupasakojo, kaip viskas vyko.

Dirvą suaręs ūkininkas iš sodybos teritorijos išleido avis. Gyvuliai ganėsi greta sodybos esančioje pievoje. Netrukus avys išsigandusios metėsi arčiau ūkininko į aptvarą ir šis suprato, kad kažkas ne taip. Algis pastebėjo vilką, tempiantį vieną iš ėriukų tolyn ir puolė jį vytis šaukdamas: „Palik baroniuką!“.  Pasak nukentėjusiojo, vilkas iš pradžių tempė ėriuką už gerklės, vėliau – už šono, porą kartų pasidėjo. Kadangi žmogus šaukdamas jį vijosi, galiausiai paliko gyvulį.

Tuo metu A. Grigas priklaupė ir ėmė tikrinti ėriuko pulsą, raminti. Kai po kelių minučių sodybos šeimininkas pakilo rankose laikydamas sužalotą gyvulį, vilkas iš už netoli buvusių pušaičių puolė ir dantimis užkabino jo alkūnę. Tada iškart atsitraukė ir pabėgo.  Pats A. Grigas teigia, kad smarkiai nenukentėjo, nes buvo su stora striuke. Tačiau vis tiek nuvyko pas medikus, ten buvo paskiepytas nuo pasiutligės. Ėriukas išgyveno, nors turi akivaizdžią žaizdą kakle, šone ir šiek tiek šlubuoja.

Šioje situacijoje vilkas pabandė iš žmogaus atimti savo grobį ir puolė žmogų greičiausiai todėl, kad jis rankose laikė ėriuką, kurį vilkas jau laikė savo laimėjimu. Po atakos plėšrūnas pasitraukė ir ūkininkas jo daugiau nematė. Vis tik tokia situacija yra pavojinga: toks elgesys gali kartotis, vilkas atsimins, kad taip pasielgus jam nieko blogo nenutiko. Taip pat ūkininkas pasakoja, kad jaučia nerimą dėl savęs ir gyvulių saugumo, nuolat atsakinėja į sunerimusių kaimynų skambučius.  „Baltijos vilko“ atstovų nuomone, toks vilkas turi būti sumedžiotas.

A. Grigas teigė, kad apie įvykį informavo Ukmergės aplinkos apsaugos departamentą. Todėl dabar jie, kartu su Aplinkos apsaugos agentūra turėtų spręsti dėl leidimo ne medžioklės sezono metu sumedžioti vilką.

Ūkininkas taip pat pademonstravo tinklinį aptvarą, kuriame laiko avis – jis aukštesnis nei 1,5 metro, storos vielos. Perspėjome apie vietas, kuriose vilkas gali mėginti prasikasti po aptvaru ir patarėme, kokių priemonių (elektrinio piemens juostelė prie pat žemės ir palei aptvaro viršų) galima imtis, siekiant efektyviau saugoti avis nuo vilkų. A. Grigas paramos apsauginėms priemonėms nuo vilkų nesikreipia, tačiau ketina netrukus įsirengti naują ir stiprų aptvarą savo lėšomis. Vis dėlto, Algio nuomone, vilkų apskritai yra per daug ir reikėtų juos medžioti daug intensyviau. Kalbėjomės su juo, kad vietoje vieno vilko ateis kitas, todėl patikimesnis sprendimas būtų tiesiog sustiprinti avių apsaugą. Tokiu būdu vilkas nieko nepeš prie sodybos ir  medžios miškuose.

Tokią situaciją reikia vertinti rimtai, ir būtent jai turi būti panaudojami specialūs leidimai sumedžioti vilką. A. Grigas mano, jog šį vilką atpažintų tarp kitų, netgi mano jį galbūt esant vilko ir šuns hibridą dėl kiek kitokios kailio spalvos. Taip pat jis spėja, kad tai apie 10-ies metų amžiaus patinas.

Džiaugiamės, kad medžiotojo bilietą turintis žmogus pasakojo ne sezono metu visada atsisakantis kaimynų prašymų sumedžioti pilkius ir nepažeidžiantis taisyklių, net jei medžioklėje vilkus pastebi praėjus vos porai dienų po medžioklės sezono pabaigos.

Netoli tos vietos, kur ūkininkas atėmė iš vilko ėriuką, ant dirbamo lauko, iš tiesų aptikome šviežius pėdsakus, panašius į vilko. Tikėtina, kad vilkas ne kartą buvo atėjęs nuo kalvos stebėti avių ir laukė tinkamos progos, suartoje dirvoje buvo jo pripėduota. Taigi, vilkai šią sodybą su avimis yra įsidėmėję ir lanko. Kita vertus, gausu ir stirnų, barsukų, briedžių pėdsakų, tad vilkams maisto ten nestinga.

The post „Baltijos vilko“ nariai aplankė vilko užpultą ūkininką appeared first on Baltijos vilkas.

Gegužės 22 d. įvyko Medžioklės tarybos posėdis, kuriame buvo nagrinėti daugiausiai diskusijų sukėlę aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos patvirtinti Medžioklės taisyklių pakeitimai. Beveik visais klausimais Tarybos narių nuomonės išsiskyrė, tačiau gilesnėms diskusijoms ar analizei laiko neužteko, nes daugumai temų skirta vos po 10 minučių. Paskubomis balsuojant dėl siūlymų tik dar sykį išryškėjo, kokia nesubalansuota yra šios Tarybos sudėtis, nes medžiotojų asociacijos turi daugiau balsų, nei gamtos apsauga besirūpinančios valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos kartu sudėjus. Posėdyje dėl nežinomų priežasčių nedalyvavo ir nebalsavo Aplinkos apsaugos departamento atstovas. Labai tikėtina, kad jo pozicija dėl pakeitimų taip ir bus neišgirsta rengiant galutinę įsakymo redakciją.

Kol kas nėra aišku, kaip atrodys naujas Medžioklės taisyklių pakeitimo įsakymas, kuris išvys dienos šviesą kažkada netrukus Pagal Tarybos posėdžio rezultatus panašu, kad dalis gegužės 8 d. pasiūlymų lieka nepakitę (pvz., prožektorių naudojimo išplėtimas ar elninių žvėrių medžioklės terminų ilginimas), dalis bus tikslinama (pvz., šunų naudojimas medžioklėje naktį ar saugomų rūšių paėmimas savo reikmėms), dalis lieka ateities diskusijoms (pvz., medžioklė lankais ar medžioklė saugomose teritorijose), ir tik labai nedidelė dalis išties atšaukiama (pvz., barsukų medžioklės sezono ilginimas).

Taryba tėra konsultacinė, o jos siūlymai ar balsavimo rezultatai nėra privalomi ministrui, tačiau politikai mėgsta prisidengti tokių konsultacinių grupių pasiūlymais. Greičiausiai dalis gegužės 8 dienos Medžioklės taisyklių pakeitimų liks galioti, todėl ministras neįgyvendins savo viešo pažado atšaukti visus pakeitimus. Simboliškai tarptautinę biologinės įvairovės dieną vykęs posėdis geriausiu atveju atidėjo ar atšaukė kai kuriuos nevykusius sprendimus, tačiau neįvedė nė vieno naujo Medžioklės taisyklių pakeitimo, skirto gamtos ar gyvūnijos apsaugai.

Iki gegužės 29 dienos vyksta viešas Medžioklės taisyklių atšaukimo projekto derinimas, todėl jūs galite Aplinkos ministerijai pateikti savo pastabas ir pasiūlymus. O mes lauksime naujo įsakymo ir toliau jus informuosime apie šią temą. Ši istorija darsyk patvirtino, kad visuomenės dėmesys ir neabejingumas yra bene vienintelis būdas paskatinti šiandieninę Aplinkos ministeriją pradėti diskusijas ir neužmiršti, kad gyvūnijos apsauga yra visos visuomenės interesas.

The post Medžioklės Tarybos posėdis: skubotai ir nesubalansuotai appeared first on Baltijos vilkas.

Lietuvoje ilgą laiką vilkai buvo skaičiuojami tik pagal pėdsakus sniege. Tačiau šylant klimatui, teko patirti keletą beveik besniegių žiemų, taip pat netilo diskusijos, kad tokiu būdu suskaičiuojama tik dalis vilkų. Teko rasti patikimesnį ir tikslesnį būdą suskaičiuoti šalyje gyvenančius plėšrūnus. Šiuo metu medžiotojai mokslininkams turi atiduoti kiekvieno sumedžioto vilko ilties šaknies galiuką, raumens dalelę ir gimdą, jei sumedžiota patelė. Tokie tyrimai vyksta jau dvejus metus. Be to, kiekvienas plėšrūnų stebėjimo atvejis registruojamas sistemoje, kurią pildyti ir patyrinėti gali kiekvienas norintis. Organizacijos „Baltijos vilkas“ kartu su Vilniaus universiteto Studentų gamtininkų moksline draugija šių metų kovo mėnesį suorganizuotame seminare „Vilkų populiacija Lietuvoje“ tyrėjai atskleidė, ką iki šiol pavyko išsiaiškinti apie paslaptingiausius Lietuvos plėšrūnus ir kaip prie vilkų populiacijos tyrimų galite prisidėti ir jūs.

Gera populiacijos būklė – 250 vilkų

Renginį pradėjęs Gamtos apsaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys Vaidas Balys priminė, jog vilko apsaugos planas Lietuvoje sukurtas tik 2014-aisiais metais, nors šie plėšrūnai Lietuvoje jau dešimtmetį iki tol buvo saugoma rūšis. Minėtame apsaugos plane numatyta, jog gera vilkų populiacijos būklė – tai 250 vilkų.

„Kodėl 250? Šis klausimas diskutuojant dėl Vilko apsaugos plano iškyla nuolat. O gal užtektų 100? Iš tiesų būtent toks skaičius buvo nustatytas po vienos Europos Komisijos užsakymu atliktos studijos, kurioje išaiškinta, kad geros būklės populiacija turėtų būti ne mažesnė, nei buvo įsigaliojant Buveinių direktyvai. Lietuvoje Buveinių direktyva įsigaliojo, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y., 2004-aisiais metais. Tada oficialiai teigta, kad šalyje gyveno 250 vilkų,“ – paaiškino V. Balys.

2018-aisiais Vilko apsaugos planas pakeistas ir įpareigojo vilkus skaičiuoti šeimomis, atkreiptas dėmesys į bendrą visos Baltijos vilkų populiaciją.

„Kaip tiksliai suskaičiuoti vilkus Lietuvoje? Ogi niekaip. Tiksliai suskaičiuoti atskirus individus praktiškai neįmanoma, todėl geriau skaičiuoti pagal kokį nors lengviau įvertinamą indeksą, pavyzdžiui, šeimas,“ – sakė V. Balys.

Nors, pavyzdžiui, švedai vilkų šeima laiko 3-jų ar daugiau vilkų grupę, kuri turi bent vieną vilką-reproduktorių, Lietuva pasiskolino estų modelį, kuriame vilkų šeima laikomi bet kokie 4 kartu judantys vilkai. Nustatyti, ar vilkų grupėje yra reproduktorius Lietuvos sąlygomis būtų labai sudėtinga.

V. Balys demonstravo galimą Lietuvos vilkų populiacijos kaitą, pasitelkiant išsamų švedų sudarytą modelį. Tiesiogiai pritaikyti modelį Lietuvai ir gauti patikimus atsakymus šiandien neįmanoma, nes trūksta žinių apie pagrindinius Lietuvos vilkų populiacijos parametrus. Tačiau modeliavimas atskleidžia, jog vykdant labai intensyvią vilkų medžioklę (pvz., sumedžiojant 200 individų per metus), vos per kelerius metus vilkų populiacija galėtų būti sumažinta iki kritinės ribos. O svarbiausia – pirmuosius kelerius metus pokytis nebūtų juntamas, t.y., šeimų skaičius beveik nekistų, todėl apskaita nerodytų jokių grėsmės požymių. Vadinasi, nebūtų priežasčių ir mažinti medžioklės limitą.

„Po 2-3 metų prasidėtų drastiškas populiacijos kritimas, į kurį nežinia kaip greitai būtų sureaguota, turint galvoje, kad apskaitos ne kiekvienais metais vienodai gerai pavyksta. Ši dinamika gali būti paaiškinta tuo, kad normaliose vilkų šeimose be reprodukuojančios poros ir šiųmečių jauniklių dažniausiai yra ir antramečių ar trimečių, kurie gali užimti „šeimos galvų“ vietą ar pradėti naujas šeimas. Tačiau labai intensyvi medžioklė išnaikina šį „buferį“ (nors šeimų skaičius lyg ir nesikeičia), o vėliau populiacija krenta žaibiškai, nes sumedžiotus reproduktorius nebėra kam pakeisti – pirmamečiams jaunikliams daugintis dar per anksti,“ – sako V. Balys.

Nuo 2018-ųjų pereita prie vilkų skaičiavimo šeimomis, pradėti sumedžiotų vilkų tyrimai, tobulinama apskaita, vyksta kiti teigiami pokyčiai. Tačiau, pasak V. Balio, Lietuvoje vis dar trūksta vilkų populiacijos tyrimų ir todėl nežinome tokių populiacijos demografinių parametrų kaip vedamų jauniklių skaičius ir išgyvenamumas, šeimų dydis ir panašiai.

Sulaukęs klausimo, kiek vilkų galėtų išgyventi Lietuvoje, V. Balys teigė, jog šių plėšrūnų Lietuvoje galėtų būti daugiau, nei yra dabar – mitybinė bazė jiems yra pakankama. Svarbiausias klausimas, ribojantis jų populiacijos dydį – kiek žmonės pasiruošę sugyventi su vilku ir jį įsileisti į savo kaimynystę.

Galite pamatyti visas vietas, kur per dvejus metus lankėsi vilkai

Toliau renginyje metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertas – geografinių informacinių sistemų analitikas Giedrius Vaivilavičius pasakojo apie iššūkius, kurie kilo kuriant vilkų apskaitų, stebėjimo ir sumedžiojimo atvejų registravimo sistemą.

„Vizija yra, jog sistema veiktų automatiškai. Pavyzdžiui, suvedus apskaitų, stebėjimų ar žalos duomenis, atvaizduotų, kuriose teritorijose vilkų gausa arba daroma žala didžiausia. Tuomet galbūt toje vietoje reikėtų aktyviau reguliuoti vilkų populiaciją. Taip pat iš karto matytume, kaip reikėtų perskirstyti lėšas kompensacijoms (už vilkų padarytą žalą),“ – sakė gamtosaugos ekspertas.

G. Vaivilavičius demonstravo lietuvišką biologinės įvairovės monitoringo duomenų bazę biomon.lt. Joje aprašyti visi stambūs Lietuvos plėšrūnai (lokys, lūšis, vilkas), galima pranešti, jei teko kurį nors iš jų pastebėti. Kiekvienas gali patyrinėti Lietuvos žemėlapį, kuriame – iki šiol pastebėtų vilkų, lūšių ir lokių atvejai. Kad įrašas būtų laikomas patikimesniu, registruojant stebėjimo atvejį prašoma pridėti ir nuotraukų arba netgi garso (pavyzdžiui, vilko staugimo) įrašą.

Pranešėjas pademonstravo, kaip šia sistema naudojasi medžiotojai, vykdydami kasmetinę plėšrūnų apskaitą: kaip užregistruojama bet kurioje Lietuvos vietoje planuojama apskaita ir kaip suvedami jos rezultatai. Svarbu pastebėti, kad registruojant plėšrūnų pėdsakus būtina pateikti jų nuotrauką – tai didina duomenų patikimumą.

Atskleidė, kokiu būdu apskaičiuotas vilkų medžioklės limitas

Kaip interpretuojami visi šie gausūs surinkti duomenys apie Lietuvos plėšrūnus, paaiškino toliau pranešimą skaitęs Remigijus Uzdras iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos.

„Palanki vilko populiacijos būklė yra tuomet, kai Lietuvoje gyvena 31 vilkų šeima. Kaip įrodyti, kiek vilkų gyvena šalyje? Renkame visus duomenis: tiek apie sumedžiotus vilkus, tiek mėginius genetiniams tyrimams, fiksuojami pėdsakai ant sniego, – kalbėjo R. Uzdras. – Pagal visus šiuos duomenis nustatome preliminarias vilkų gaujų teritorijas ir jas nusibrėžiame Lietuvos žemėlapyje.“

Pranešėjas pademonstravo praėjusių metų duomenų žemėlapį, kuriame matyti, jog vilkai Lietuvos teritorijoje pasiskirstę daugmaž tolygiai. R. Uzdro teigimu, visuomet vertinamas duomenų patikimumas. Pavyzdžiui, tam, kad vilkų šeima būtų užfiksuota duomenų bazėje, reikia bent dviejų aukščiausio patikimumo arba trijų mažesnio patikimumo jų buvimo įrodymų. Vilkų buvimo vieta užfiksuojama pagal jų pėdsakus sniege, pranešimus apie pastebėtus plėšrūnus (ar jų veiklos žymes), sumedžiotų vilkų vietas. Kaip jau minėta, grupė iš 4 vilkų ir daugiau jau laikoma gauja.

„Plėšrūno buvimo teritorijoje faktus įpareigoti registruoti medžiotojai, bet tai gali daryti ir kiti visuomenės nariai. Buvimo įrodymas – ir rastas negyvas individas, pastebėtas gyvas, girdėtas balsas, pastebėti pėdsakai, ekskrementai. 2019-aisiais buvo gauta 490 pranešimų apie vilkus,“ – sakė R. Uzdras.

Iš visos 2018-2019 m. gautos informacijos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos analitikai padarė išvadą, jog Lietuvoje buvo 37 teritorijos, kuriose gyveno 4 ir daugiau vilkų (šeima).

„37 dauginame iš 3,25 (vidutinis iki rudens išgyvenantis vilkų prieaugis vienoje šeimoje, – red. past.) ir gauname 120. Toks vilkų limitas praėjusį rudenį ir buvo nustatytas,“ – atskleidė R. Uzdras.

Vilkai – ne hibridai ir nesiveisia su giminaičiais, tačiau juos kankina niežai

Vilkų mylėtojų dėmesį prikaustė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorės dr. Renatos Špinkytės-Bačkaitienės pranešimas. Ši mokslininkė atlieka Lietuvoje sumedžiotų vilkų tyrimus pagal vilkų danties, raumenų, vilkių gimdos mėginius, surinktus iš medžiotojų. Tokius tyrimus ji atlieka pastaruosius dvejus metus ir jau gali atskleisti, ką rodo 2018-2019-ųjų medžioklės sezono duomenys.

Minėto sezono metu nuo kulkų krito 102 vilkai, kai kuriems Dzūkijos rajonams buvo leista sumedžioti daugiau šių plėšrūnų, o mažiausiai vilkų sumedžiota Vidurio ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkams pavesta iš mėginių nustatyti vilkų amžių, produktyvumą (kokio dydžio vadas atsivedė) ir atlikti genetinius tyrimus. Dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė pasidžiaugė, jog jai iš medžiotojų pavyko surinkti 97 % mėginių. Minėto medžioklės sezono metu buvo sumedžiota 58 % patinų ir 42 % patelių. Neramina tendencija, jog apie trečdalis šių vilkų sirgo niežais. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajone pusė sumedžiotų vilkų turėjo šį susirgimą. Niežai perduodami kontaktiniu būdu gyvūnams susitikus ir nėra jokio efektyvaus būdo su jais kovoti – vilkui niekas negali išrašyti šunims ar žmonėms gydyti naudojamų vaistų.

Didžioji dalis sumedžiotų vilkų nebuvo giminingi, taigi, galime nurimti – kraujomaišos problemos Lietuvos vilkų šeimose nėra. Tik netoli Vilniaus vilkų gauja greičiausiai poravosi su savo giminaičiais, nes vienoje teritorijoje aptiktas kiek aukštesnis nei įprasta įvaisos (veisimosi su giminingais individais) rodiklis.

„Netoli Vilniaus atradome zoną, kurioje veisėsi, tikėtina, pirmos ar antros kartos pusbroliai bei pusseserės. Mokslininkų rekomendacija būtų artimiausiais metais šioje teritorijoje medžioti mažiau, kad populiacija atsigautų ir jie nesiveistų tarpusavyje,“ – sakė dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė.

Dalyje ištirtų vilkų atrasti genai, kurie nėra būdingi Lietuvos vilkams. Tai reiškia, jog jie veisėsi su iš toliau į Lietuvą atklydusiais plėšrūnais arba patys yra atėjūnai.

„Vilkai maišosi, atkeliauja į Lietuvą ir iš jos iškeliauja. Prieš 5-10 metų buvo labai garsiai kalbama apie vilkų-šunų hibridus. Tačiau tyrimai parodė, kad Lietuvoje gyvena vilkai – hibridų praktiškai neturime,“ – sakė pranešėja.

Jauniklius veda nedidelė dalis patelių

Vilkų amžius nustatomas iš jų ilties šaknies. Jaunų vilkų danties šaknis būna tuščiavidurė, o metams bėgant ji vis tankiau užsipildo kauliniu audiniu.

„Kokį rezultatą gavome? Daugiau nei pusė sumedžiotų vilkų buvo jaunikliai (7-9 mėnesių amžiaus vilkai). Jie dažniau papuola medžiotojams, nei suaugę, patyrę vilkai. Vienas iš sumedžiotų vilkų buvo 10-ies metų amžiaus,“ – prisiminė dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė.

Vilkų medžioklei nėra jokio žvėrių atrankos kriterijaus, nes jie tiesiog pernelyg panašūs vieni į kitus ir akimirksniu sprunka nuo žmonių. Todėl šaunama vos pastebėjus vilką, sumedžiojami tiek stipresni, tiek silpnesni individai.

Deja, vilkių gimdų tyrimų rezultatai paskutiniais metais nieko apčiuopiamo neatskleidė – medžiotojams nepavyko tinkamai išimti šio organo. O gimdos gali suteikti labai vertingų duomenų – jose net atėjus medžioklės sezonui (spalis-lapkritis) matyti, kiek vilkiukų patelė vedė pavasarį.

„Ką pastebėjome, kad jauniklius veda ne pusė Lietuvoje gyvenančių vilkų, kaip kartais bandoma teigti. Visų pirma, apie pusę vilkų sudaro jaunikliai, tada nuo likusios pusės dar pusė (iš viso ketvirtadalis) yra patelės, iš kurių tik pusė dauginasi. Taigi, jauniklius vedė apie 12 proc. vilkų. Be to, mes nežinome, ar visi jaunikliai gimsta gyvi, ir kiek jų išgyvena,“ – kalbėjo dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė. Ji priminė, jog vienoje vilkų šeimoje paprastai veda tik viena – alfa patelė. Kitos pagal hierarchiją tam neturi teisės.

Mokslininkė pridūrė, jog ves mokymus, kaip pildyti duomenis stambiųjų plėšrūnų registravimo sistemoje biomon.lt ir tikisi gamta besidominčių žmonių pagalbos renkant informaciją. Duomenys bus labai svarbūs, nes artimiausiu metu bus vykdomi išsamūs vilkų populiacijos tyrimai. Kol kas didysis sistemos duomenų šaltinis yra medžiotojai. O vilkas jiems – gyvenimo trofėjus, kurį sumedžioti – sėkmės ar atsitiktinumo dalykas.

„Tai – paslaptingas ir atsargus žvėris. Pernelyg drąsūs ar pernelyg kvaili gamtoje neišgyvena,“ – tokia įžvalga savo pranešimą baigė VDU mokslų daktarė.

Inga Labutytė-Atkočaitienė
GAA “Baltijos vilkas”

The post Vilkų dantų, gimdų ir raumenų tyrimai – ką jie atskleidė? appeared first on Baltijos vilkas.

Kelionių, išvykų, pasivaikščiojimų laike įkūnijam judėjimą išorėj, pačiam savy, gelminėj savasty. Vandenys, kurie mūsyse tyvuliuja ima sąveikauti su aplinka, mainytis. Kvėpavimas gilėja, mintys šviesėja. Gal dėl šios priežasties kelionių knygose rašytojai įterpia tai, kas mumyse pabudina užmirštus dalykus… Kelionės po Reiskių tyrą aprašyme pateiksiu kelias pastraipas iš V. Sidorovo knygos apie kelionę po kalnus…

„Tyrumas ir bebaimiškumas – dvasios praregėjimo sąlygos. Visa tavo egzistavimo jėga ir visa jo prasmė – išmokti nieko nebijoti. Siek, kad būtum visiškai bebaimiškas. Ir nepamiršk, kad drąsa – tai ne tik baimės nejautimas. Tai organizmo darbingumas ir visiška ramybė pavojuje.“

Pelkės, liūnai, klampynės, tyrai – šios vietos mažai kam suteikia noro jose apsilankyti. Tačiau be reikalo. Žinoma, keliauti augalais, kurie lyg stora pluta tave skiria nuo vandens, atrodo gąsdinantis dalykas. Tam reikia drąsos, nusiteikimo. Kelionę į Reiskių tyra, gamtininkų įvardijamą, kaip bene gražiausią pelkę Lietuvoje, planavome nuo pavasario. Tačiau, dėl susiklosčiusių aplinkybių, teko atidėti vasarai. Jautėsi, jog pelkė mūsų laukia. Vienos pėdsekės žodžiais tariant: – ji įsileido mus, apkabinusi lyg tarė – žvelkit, kokį grožį talpinu savy. Ėjome palengva, stengdamiesi palikti kuo mažiau veiklos žymių po savęs. Dėkinga tuo, jog ilgesnį laiką nelijus, kiminai pakietėjo, todėl pėdos nepasiliko įspaustos juose. Pelkė atitraukė sparvas, uodus, gylius. Leido mėlyno dangaus nutviekstu pelkynu grožėtis, mainytis mintimis netrikdomai. Ežerėlių telkinukai stulbinančiu gausumu apsupti saulašarių, vienur kitur pakraščiuose teko laimė paragauti tekšių, užeiti mėlynių, vaivorų krūmų santalkas. Atidaus botaniko akimis – ten galima visa galybė augalų pažinti. Tačiau mes grožėjomės ramybe, artėdami prie didžiosios salos telkėme mintis poilsiui. Vos tik įžengus į tvirtesnę vietą, kuri apsupta liepų, skroblų – apėmė noras prisiglausti, ramiai prisėsti… Sugiedojus mūsų protėvių išaustų sutartinių, dainų – įvyko, regis, taip ilgai lauktas pasisveikinimas su pelke. Mūsų skleidžiamus rimuotus garsus ji gerte gėrė į save, lyg atminimą to, kas kadais taip dažnai ataidėdavo. Kelionės vedlio lydimi, apsukome didoką ratą aplink pelkę. Ežero vandenyse plaukiojo paukščiai, vanduo gan seklus, tačiau atsigaivinti kūną įmanoma. Miškas, šalia pelkės, kupinas didelių paslapčių. Mums einant papelkiu grožėjomės iškiliu pelkės kupolu, kurį lydėjo šimtametės pušys.

Po šio apsilankymo reiktų dėkoti tiems, kas dėjo pastangas išsaugoti šią pelkę. Nes daugelis mūsų gamtos kampelių nukentėjo, kenčia iki šiol, vien dėl to, jog esama tų, kurie bijo…

„Atsimink: blogis niekuomet tavęs nepalies, kol nepalies tavęs baimė, netikrumas, melas. Švaros atmosfera blogiui nepakenčiama, ir jis bėga nuo jos. Ir tiktai tada, kai švystelės mažiausia abejonių kibirkštėlė tavo širdyje, tiktai tada blogis galės prisiartinti prie tavęs.“

Stiprybės suremiant pečius už Lietuvos gamtą.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Reiskių tyras. 2020-07-18/19)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: Tadas P., Raimondas A.

The post Pėdsekystės dienoraštis: Reiskių tyras appeared first on Baltijos vilkas.

Laukimas – jausmas, kuris mus supa šilko gijomis perpintame lopšyje nuo pat kūdikystės. Šis jausmas dvejopas: gali reikštis nekantrumu, džiugesiu, susimąstymu, jauduliu, baime, nerimu… Pavyzdžių gausu, kiekvienas prisimintume daugelį šių išvardintų jausmų išgyvenimuose, patyrimuose, nepriklausomai nuo  pomėgių, užimamų pareigų, išsimokslinimo, amžiaus. Pažymėtina, jog laukimas turi ribas, jis eikvoja mūsų sukauptas jėgas, kuomet jos ima sekti, pametame pirminį jausmą…

Tampa įprasta, jog spalio mėnuo virto vilkų medžioklės kvotos sprendimo lauksmu. Gyvybė prieš gyvybę, interesai prieš kitus interesus, gėrio siekimas prieš kito gėrio siekimą, mintis prieš mintį, galiausiai viršenybė prieš viršenybę. Ir taip galima tęsti, kol galiausiai pametama mintis, jog sprendžiamas gyvybės klausimas, jis tampa toks tolimas, vos apčiuopiamas, jog nelieka vietos esminiam patyrimui išsiskleisti. Viename kino filme, aktorius uždavė įdomų klausimą: – Kiek verta gyvybė? Atsakymas: – Gyvybė verta gyvybės, ji neįkainojama. Jei gimtum visai kitame suvokime ir akimirkai apsilankytum Žemėj išgirdęs svarstymus kiek sumedžioti, nukirsti ar kitaip atimti gyvybę sutvėrimams – apimtų lengvas sąstingio jausmas. Ypač, kuomet argumentuojama jog  jei žvėris sumedžiojo kitą žvėrį, turi įvykti „teisingumas“ sumedžiotojo atžvilgiu. Tiesos sąvoka šioje svarstymų, protų kovoje neturi reikšmės. Jos tiesiog nėra. Tačiau logika gal ir galėtų suvaidinti savo vaidmenį…

Kuomet kalbama apie gamtos įvairovės išsaugojimą –  įvedama gausybė apribojimų: žuvis žvejoti ir pasiimti tik nuo leistino dydžio, nes kitu atveju menkinama bioįvairovė, vos išdygusius grybus rinkti taip pat ribojama, mišką, girią kirsti – tik nuo tam tikro amžiaus, lankytis saugomose teritorijos tik su leidimais arba leistinu metų tarpsniu. Ir pagaliau – medžioklė. Esamybė perteikia tokį dalyką, jog  įstatymiškai reikia saugoti tik tam tikrus, „išskirtinius“ žvėris, palaikyti jų giminės tvirtą tęstinumą. Tokių išskirtinumų daugumoje turi „žaliavalgiai“. O vat su vilkais, kurie gamtos stebėtojų nuomone, atlieka neįkainojamą vaidmenį gamtos visumos palaikyme, lyg mūsų kūne esantys baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), į šias išsaugojimo ribas netelpa. Juk dar sakoma: varnas varnui akies nekerta. Tačiau tik ne medžiotojų ir plėšrūnų santykyje… Šiuos žvėris galima medžioti neatsižvelgiant ar tai suaugęs žvėris, ar jauniklis, pavienis individas, ar nusenęs žvėris, besilaukianti patelė…

Manasis tikslas – atkreipti dėmesį, jei jau žmogus trokšta saugoti, jis saugos, jei trokšta šaudyti, jis šaudys. Mūsų potraukių įvairovė neišsemiama. Apriboti kito žmogaus troškimo, net jei jis krypsta į mėgavimąsi, o ne į būtinumą – šiais laikais nevalia…

Paminėsiu svarbų pastebėjimą, jei jau medžioklės kalbose, raštuose pažymima apie įvairovės, gyvūnų būklės gyvybingumo išsaugojimą, tai natūralu, jog medžiojant vilkus privaloma atsižvelgti į tai –  kokiam individui siekiama atimti gyvybė.  Ar siekiama išardyti šeimą sumedžiojant gaujos „tėvą“, „motiną“, tuo žingsniu suvokus, jog didinama žala aplinkai: suardoma gyvavusi pusiausvyra, likę gyvi šeimos nariai pasklinda, atsiskiria, kiekvienas medžioja kas sau, tokiu atveju grobiu tampa lengviau prieinamas žvėris, gyvulys. Kadangi, kiekvienas medžioja kas sau, vietoj vieno žvėries, gyvulio – nukenčia tiek, kiek atsiskyrė gyvūnų, nes juk valgyti reikia. Tyrimais įrodyta, jog vilkų šeimos, kuri netrikdoma, medžiojimo įpročiai apsiriboja laukiniais žvėrimis, nepriklausomai nuo aplinkos urbanizacijos (žmogiškosios aplinkos sukūrimo). Svarbiausia, jog rastųsi netrikdomų plotų žvėrims gyvuoti. O ir sumedžiojamų žvėrių kiekis mažėja, nes sumedžiotas žvėris kone pilnai suvartojamas.

Jei sumedžiojami jaunikliai ar kiti individai, kurie vilkų šeimoje užima žemesnę padėtį:  tokiu atveju išsaugojamas šeimos vienetas, galimi pavieniai apsilankymai, keršijimai už nužudytus gentainius aplinkiniuose ūkiuose. Medžioklė – tai ne vien kulkos paleidimas, bei drauge suvokimas, kokias tolimesnes pasekmes tai atneš. Žinoma, kuomet žmogus atvyksta savaitgaliui „atsipalaiduoti“, tokie pamąstymą, bei įvykių pasekmių sprendimai paliekami likimo valiai… Tikiu, jog medžiotojų, gamtos saugą atstovaujančių tarpe randasi plačiau mąstančių, suvokiančių, jog kuo platesnis aplinkos pažinimas tuo aiškesnis suvokimas, kaip vieni su kitais tampriai susiję. O suvokti šį susietumą esmiškai galima tik lankantis gamtoje. Vargu ar draugo, kolegos kalbos, perskaitytos knygos pilnavertiškai tai perteiks. Tad gamtosaugoje, medžioklėje tinkamus sprendimus priims tik tie, kurie siekia ją pažinti, o ne išnaudoti, tenkintis, manipuliuoti. Viliuosi, jog gyvuodami kaip tauta, sieksime tobulėti, sprendimus, atsakomybes už savo veiksmus suvokdami ir prisiimdami. Straipsnio užbaigimui labai tinka senovės tautų suvokta išmintis:  Jei panorėsite užmegzti ryšį su gyvūnais  jie į tai atsakys tuo pačiu ir jūs vieni kitus pažinsite. Priešingu atveju – liksite vienas kito nepažinę, atsiras nepagrįstos baimės. O tai ko bijoma, stengiamasi sunaikinti…

Esu prieš vilkų kvotos didinimą, nes  tai esmiškai atneša daugiau žalos, nei sutarimo!

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

The post Vilkai. Esmė ne kiekybėje, o gamtos dėsnių suvokime appeared first on Baltijos vilkas.

Versta iš habil. Dr. Sabina Nowak straipsnio, publikuoto „Journal of Ethology“

 Vilkų staugimas – vienas paslaptingiausių laukinėje gamtoje girdimų garsų. Vilkų šeimos-grupės staugimo klausymas yra nepaprasta patirtis. Išgirdus šiuos garsus atrodo, kad tamsos apgaubtame miške „koncertuoja“ mažiausiai keliolika plėšrūnų, nors vilkų šeimas dažniausiai sudaro tik keli individai. Didžiulės vilkų gaujos įspūdis – tik iliuzija, sukelta vilkų harmoninių garsų. Jie sklinda ir aidi dideliu atstumu ir potencialiems įsibrovėliams – kitiems vilkams – sukelia pojūtį, dėl kurio „kraujas stingsta gyslose“. Bet ar tai pagrindinė priežastis, kodėl jie kaukia? Ir ar išties tai daro užkopę ant kalnelio priešais ryškią pilnatį? Lenkijos mokslininkai po kelerius metus trukusių tyrimų rado atsakymus į šiuos klausimus.

Senovėje ir žmonės  naudodavosi harmoniniais garsais, norėdami bendrauti per didelį atstumą. Ir ši patirtis vis dar išsaugota tautose, kurios turi tradicinį gerklinį dainavimą. Harmoninių garsų paslaptis – kartu su pagrindine nata skleidžiami papildomi garsai, dėl ko susidaro įspūdis, kad vienu metu skamba daugybė garsų. Tokį dainavimą vis dar galima išgirsti Sibire, Mongolijoje, Japonijoje, Afrikoje, Grenlandijoje ir Aliaskoje.

Esant palankioms sąlygoms žmogus gali išgirsti staugiančius vilkus per maždaug 4 kilometrų atstumą, tuo metu jie vienas kitą girdi net esant 10 kilometrų atstumui. Mokslininkai, susižavėję vilkų staugimu, dešimtmečius ginčijosi, kokias funkcijas staugimas iš tiesų atlieka plėšrūnų gyvenime.

 XX–XXI a. sandūroje, kartu su Žinduolių biologijos instituto (lenk. Instytut Biologii Ssaków) tyrėjais, studijuodama Belovežo girios vilkų įpročius, lenkų mokslo daktarė Sabina Nowak nusprendė pagaliau rasti atsakymą į šį klausimą. Keliolikai plėšrūnų buvo uždėtos apykaklės su siųstuvais ir jie buvo kelerius metus sekami telemetriniu būdu. Buvo fiksuojami visi spontaniško staugimo atvejai bei aplinkybės, kurioms esant vilkas staugdavo. Surinkta daugiau kaip 130 stebėjimų duomenys ir mokslininkams pavyko nustatyti, kaip pažymėti individai elgėsi prieš staugimą, jo metu ir po jo. Rezultatų analizė atvedė prie stebinančių išvadų.

 Iki šiol buvo manoma, kad vilkai staugia tam, kad pažymėtų savo buvimą konkrečioje vietoje ir patvirtintų savo teises į tą užimamą teritoriją. Buvo tikima, kad staugimas, visų pirma, yra garsinis komunikatas, reiškiantis  „Ši teritorija mūsų, laikykis nuo jos atokiau“, skirtas kitos vilkų šeimos nariams arba vienišiems vilkams – įsibrovėliams atbaidyti.

 Tačiau stebėjimai Belovežo girioje parodė, kad kaimyninės šeimos staugimu viena kitą perspėdavo tik retkarčiais (tik 2 proc. visų atvejų). Daug rečiau nei mokslininkai tikėjosi, vilkai staugdavo ir po sėkmingos medžioklės.

 Svarbiausia staugimo funkcija vis tik yra komunikacija tarp tos pačios vilkų šeimos narių. Beveik pusėje iš mokslininkų užfiksuotų atvejų vilkai staugimu bendravo su šeimyniškiais. Jie staugdavo tam, kad galėtų surasti vieni kitus miške ir susitikti po medžioklės. Taip pat jaunikliai ir jų prižiūrėtojai, esantys šalia urvo, dažnai bendraudavo su likusia grupės dalimi, kuri tuo metu medžiojo. Jie norėjo pranešti, pavyzdžiui, apie jiems gresiantį pavojų arba jaučiamą alkį. Daugeliu atvejų sugrįžę medžiotojai kviesdavo jauniklius, norėdami juos surasti ir pamaitinti. Vilkai taip pat noriai staugdavo prieš leisdamiesi į medžioklę, tarsi plėšdami kovos dainą. Plėšrūnai staugdavo visiems šeimos nariams susitikus, o tai, ko gero, buvo pasveikinimo ritualo dalis.

 Daugiausia „dainų“ užfiksuota vasarą, kai vilkai intensyviai rūpinasi savo jaunikliais. Lengvai galima atspėti, kad vilkai dažniausiai staugdavo naktį. Taip pat staugimas itin dažnai aidėdavo pirmoje nakties pusėje, t.y. nuo saulėlydžio ligi vidurnakčio. Tai sutapdavo su vilkų medžiojimo laikotarpiu, kuomet visa grupė arba jos dalis palikdavo savo dienos poilsio vietą ir išvykdavo medžioti. Apie vidurnaktį vilkai paprastai grįždavo pas jauniklius su sumedžiotu laimikiu arba – jei medžioklė nepavykdavo – prieš aušrą bandydavo dar kartą. Mokslininkai nerado jokio patvirtinimo populiariam mitui, kad vilkai dažniausiai staugia per pilnatį.

 Žiūrint į staugimą iš žmogiškos perspektyvos, galima jį palyginti su naudojimusi mobiliuoju telefonu, kuriame užsakyta nemokamų pokalbių su šeimos nariais paslauga. Juo naudojamasi, norint susitikti su šeima, patikrinti, ar vaikai yra saugūs, iškviesti juos pietums arba susitarti su giminaičiais kartu išeiti į restoraną. Tačiau juo retai naudojamasi, norint įžeisti kaimynus arba paskambinti nepažįstamam – galiausiai ir toks skambutis jau kainuotų. Vilkų atveju toks  „skambutį“ galėtų sukelti rizikingą susidūrimą su didesne ir stipresne kaimynų grupe – visos šeimos gerovės vardan, to dažniausiai vengiama.

 Parengta pagal straipsnį: Nowak S., Jędrzejewski W., Schmidt K., Theuerkauf J., Mysłajek R. W., Jędrzejewska B. 2007. Howling activity of free-ranging wolves (Canis lupus) in the Białowieża Primeval Forest and the Western Beskidy Mountains (Poland). Journal of Ethology 25.

The post „Vilkų telefonas“ – kodėl jie stūgauja naktimis? appeared first on Baltijos vilkas.

Tapkit sveikinimais apdovanoti, patekę Sėlių žemėsna – norėjosi ištarti tiems, kurie draugėj ryžosi aplankyti Ąžuolijos draustinį. Oi, kiek čia paslaptingų, magiškų dalykų slypi. Juos gali numanyti, pajusti, patirti vos tik išgirdęs ar ištaręs mūsų bočių – Sėlių vandenis : Duobys, Šeduikis, Kernadėtas, Viešis, Gelainis, Kogilis, Pakasas, Almajas, Ukojas, Baluošas, Asėkas, Liminas, Baltys, Alsuodis, Miruolis…
Visai šalia Utenos miesto esantis draustinis – lobis, norinčiam pažvelgti į sengirę, kurioje gyvybės ratas sukuria amžinybės pojūtį, jog su vieno augalo, gyvūno poilsiu randasi galimybė susikurti kitam tęstinumui. Ir kuo tu nuostabiau, sąmoningiau nugyvenai žiemų, pavasarių, vasarų, rudenų laikus, tuo įstabesnis grožis po tavim atsiras.
Pasiilgom vieni kitų, tad susitikimas ąžuolyne, stebėjimas liepų liemenų grakštumo, guobų kantrumo augti paunksmėje, upės Viešos tekėjimo sraunumo – atsiejo mus nuo likusio pasaulio taip sparčiai, jog nė nesusivokėm. Žavesys dar didesni mus aplankė, kuomet teko stebėti mažą pelėdžiuką, kuris įnirtingai ragino tėvus atnešti dar bent vieną gardų kąsnelį. Pasivaikščiojimo eigoje teko kiekvienam išmėginti savo tvirtybę. Vieni kitus palaikydami bridome upe, kuri nešdama gausius dangus lašus tapo rusva. Įveikus šį išbandymą užkopėme į žmogaus rankų sudėtą šventą vietą. Ten susėdus suskambo kanklių stygos, pasklido dainos, giesmės ne tik mums, bet ryšyje su mumis esantiems…

Viso labo praėjome 5 kilometrus, tačiau pažintinio tako išraiškingumas, gamtos įvairovė, tarpusavio bendravimas užpildė šiltu jausmu. Padėkoję mūsų žygį nušvietusiai Saulei, Dangui – 4 valandoms suturėjusiam lietų, judėjome link Narkūnų piliakalnio. Užkopę į piliakalnio viršų įkvėpėme vėjo gaivos, nusileidę žemyn – rankas suvilgėme Laimės šaltinyje ir galiausiai palinkėję vienas kitam kuo geriausios kloties, judėjome namų link. Bet kas keisčiausia, nė mintelės apie kitos dienos darbus, tik džiugesys apsilankius tokiame įstabiam miške.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Ąžuolijos draustinis (Utenos raj.) 2021-05-23)

The post Pėdsekystės dienoraštis: Ąžuolijos draustinis appeared first on Baltijos vilkas.